|
|
Einu per Nepriklausomybės aikštę, prieš mane švytruoja senyvos moters suklaipyti ala kroksai ir jos dukros, o gal anūkės, kiek atsilaupę kulniukai.
-Ėėė, kas čia toks?, – klausia vyresnė jaunesniosios, putliu pirštu pamodama į paminklą Vincui Kudirkai.
-Ką aš žinau, kas toks, – abejingai mesteli jaunesnioji.
-Nu bet rimtai, jei čia stovi, tai turbūt žymus, – smalsumo kamuojama nenustygsta gyvenimo mačiusi moteris.
-Aaa, geras, kas tas per vienas? – jau susidomėjo jaunėlė. Per tą laiką, kol tęsėsi dialogas, aš šias moteris pralenkiau, bet po šio klausimo nuostabos kupiną žvilgsnį atsukau į jų veidus. Manau, kad buvau palaikyta nemandagia fyfa, bet prisipažinsiu – mane nustebino.
Su rugsėjo 1-ąja, mokslo, gedulo ir vilties diena! Buvau net pamiršus kokia tai diena, bet sapne pasirodžiusi mano pradinių klasių mokytoja priminė. Visai netikėtai prisiminiau ir tai, ką mano smegenys iš prisiminimų apie mokyklą visai išstūmė: kad atėjus į klasę mokytojui reikia atsistoti, kad kiekvienas mokinys turi savo numerį, o per pertraukas visoje mokykloje būdavo budintys mokiniai.
 Susikaupsiu ir papasakosiu apie Luaros slėnio grožį, kraugerius Venecijos moskitus ir jūros besiilginčius Slovėnijos kalnų gyventojus. Tam reikia laiko, kad viskas susigulėtų, žodžiai apsigludintų, mintys išsigrynintų.
Bet jau apie ką netylėsiu, tai netylėsiu.
Tai štai, išėjau šiandien per pietų pertrauką pasivaikščioti. Kiek per šalta, kiek per šlapia, tad skubu atgal. Prie Katedros mane užkalbina toks vaikinukas, iš karto atsiprašo, pasako žinantis, kad nekaip gali nuskambėti, ir paprašo jam padėti. Aš aišku, klausiu, kodėl toks jaunas ir stiprus bernas prašo pagalbos.Visai pusėtinai atrodo, panagės švarios, gal batas ir praplyšęs, bet nepanašus į asocialų. To nesakiau, tik pagalvojau.
Jis man išdėsto visą savo karjeros istoriją, kaip dirbo servise, kaip pusę metų nebedirba, kaip kelis mėnesius gavo 178 lt. bedarbio pašaltos (?), kaip dabar neranda darbo, kad deda daug pastangų, bet jam nesiseka, kaip įsidarbino sargu už 700 lt, jau manė, kad jam pasisekė, bet direktorius pasakė, kad reikia vyresnio žmogaus ir t.t. ir panašiai. Taip besišnekučiuojant ir priėjome mano darbo prieigas, ir sakau – tai jei tu mechanikas, pažiūrėk, kas yra su mano mašinos veidrodėliu (nukrito, rupūžė, po to, kai vienas mielas kolega maloniai ji nulaužė), ir su tepalais kažkas (įtariu, trūksta). Pažiūrėjo, pasakė, kad trūksta, parodė, kaip matuoti, pasakė, kiek kainuos, iš kur pasirūpinti veidrodėliu. Kadangi esu šiaudadūšė, man suspaudė širdį, ir pamąsčiau, kad gal galima jam padėti. Paprašiau parašyti telefoną, gal paskambinsiu, jei reikės dėl mašinos kokio darbelio, gal šiaip ką. Berniukas atrodė laimingas, ir pasakė, kad gali man tą veidrodėlį ir tepalus sutvarkyti rytoj. Daviau jam 2 lt, o grįžus darban net paskambinau vienam savo draugui, sakau, gal tau reikia berniuko į statybas? Vienu žodžiu, esu reto naivumo ir gerumo žmogus.
Kadangi poroje mano žinomų servisų niekas neužsiima veidrodėlių iš sąvartynų paieškom, žinoma, viskas brangiau. Bet vis tik nutariau važiuoti į Martoną, kuris yra prie namų, o ir kaip skelbiasi internete, 20 – 21 val. yra laimės valandos. Sutaupyti man praverstų, ypatingai po nelabai draugiškų viryklių meistrų apsilankymų, tad vykstu į Martoną. Be 15 devynios, viduje sėdi vaikinukas, šviesos dega, bet durys užrakintos, ir jis tikrai mane mato, bet nesiteikia imituoti darbo valandų. Spjoviau, ir galvoju, gal padarysiu gerą darbą berniukui, tegul pakeičia man tuos tepalus. Susirandu tipiškoje moteriškoje tašėje, kurioje nieko neįmanoma rasti, to bernaičio telefoną, ir ką jūs manote – toks numeris neegzistuoja.
Man sunku suprasti, kodėl jam pasirodė verta kuistis prie tos mano mašinos ir pasakoti visokias istorijas už du litus. Per tą laiką galėjo daugiau praeivių sugraudinti. Čia vienas dalykas, kurio nesuprantu.
Antras – panašu, kad Martonui naglumo netrūksta. Nors… gal tai ir buvo laimės valanda – atvažiavau, tai ne tai kad nuolaidą gavau – iš viso nieko nemokėjau!
Niekada neatkreipiu dėmesio į muzikinius klipus, todėl mane labai nustebina kas nors pasakęs: o, žiūrėk, koks įdomus/nuobodus/gražus/keistas/t.t. klipas. Man gali šimtus kartų groti ta pati daina, aš beveik niekada neišgirstu žodžių. Reikia pasiskaityt prieš tai. Niekada nesmaksau youtube, nes man neįdomu žiūrėti įvairaus plauko vaizdelius (kaip ir klipus). Nebent reikia darbo tikslais – susipažint, ką platusis pasaulis yra sukūręs viena ar kita tema. Nešmirinėju po foto blogus, mados ekspertų puslapius ir makiažo pamokėlių rinkinius. Portaluose skaitau tik antraštes, ir tik labai retai kurį straipsnį perskaitau nuo pradžios iki galo. Nekenčiu parduotuvių (daiktus mėgstu, žinoma).
Bet kai man užrodė štai šį blogą, į jį įjunkau kaip paršelis į batvinius. Man gražu pasižiūrėti į geras nuotraukas, įdomu pamatyti kaip žmonės gyvena, naudinga į rėmus įkištą fantaziją išlaisvinti pamačius, kokių netikėtų derinių žmonės prisigalvoja savo aprangoje, ir kaip tai žavingai gali atrodyti. Nėra netinkamų rūbų ar aksesuarų, svaru tik, kaip tu juos priderinsi. Kartais mane užvaldo visiškas nesvarbumas, kaip atrodo, o kartais negaliu iš namų išeiti neprisiderinus plaukų segtuko prie batų raištelio (čia iš mamos paveldėta, ji dukrų plaukų kaspinus derino prie kojinaičių raukinukų dar gulimų vėžimėlių laikais).
Todėl atsitiktinių žmonių nuotraukos, katrie dažnai išrodo tikrai įdomiau, nei pilkoji masė Gedimino prospekte, gali tapti įkvėpimo šaltiniu įdomesniam deriniui ar net geresnei nuotaikai.
Štai paskutinis mano susižavėjimo šaltinis.
“To me, my grandmother, Françoise Gerondeau, is the most elegant and the funniest woman in the world. In fact, that photo was taken during the Algerian War, in the late fifties. My Grandfather, who is French, had been mobilized. And just before his departure, he told my grandmother (they were dating for a year) that he didn’t love her and that he would never marry her. But she’s very stubborn, and she asked her brother to take photos of her during their vacations, so that she could send them to my grandfather, and he would fall in love again. The photo you see can testify. Isn’t it childish? To me that story defines exactly my grandmother. That photo must have a great power, since when my grandfather came back, they got married. I wish I had a picture of my grandfather, he was very alluring and elegant too. I think that my aesthetic taste comes from the observation of my grandparents. Both of them really represent a model to me.”
Va čia tai moteris  Ir kokia graži.. O ir šiaip tas vingažines nuotraukas žiūrėti labai įdomu. Visų pirma, ten yra tikrai labai gražių derinių. Visų antra, labai gražūs žmonės. Garbingas Rupkių klubas nutarė, kad šiais laikais moterų figūros tikrai ne tokios, kaip seniau. Prieš 50-6-70 ir t.t. metų. Anksčiau tikrai damų liemenys buvo panašesni į liemenis, o dabar, net nereikia būti užvalgiusiai, bet dažna moteris pasižymi ne ką ryškesniu liemeniu nei pjaustymo lentelė, bei pjaustymo lentelės nuožulnumo pečiais. Kaip mes pastebėjome senose fotografijoje, net ir užvalgiusios moterys puikuojasi bitutės liemeniu. Atidžiau įvertinau praeivių figūras – liekna ar apkūni, bet ryškų liemenį turi reta. Čia kas – nauja evoliucijos pakopa? Ar maisto, nepanašaus į maistą, valgymo pasekmė?
Besikeičiant sezonams, reikia daryti generalinę tvarką. Žiemines drapanas – kuo tolyn nuo akių, o ryškiaspalvius papūgėlės pasididžiavimus – į priekines gretas. Išvada: rengtis yra ką, bet lyginimas – vyrų darbas. Nei kaip kelnių kantą prilygint, nei kaip dailiai išlygint marškinius – man nežinoma.
Betvarkant spintą, nusprendžiau savo geru pasidalinti ir su kitais. Taigi mielos moterys, jūsų dėmesiui kelios poros tikrai labai gražių, kokybiškų ir beveik neavėtų batų. Jie mano spintoje tūno nejudinami, nes iš to didelio noro ką nors įsigyti, kartais pervertinu arba nuvertinu savo kojos dydį, o per maži arba didoki batai sunkiai pasiduoda nešiojimui.
Taigi: vasariniai sportiniai bateliai – basketės 37 dydžio. Man kiek mažoki, todėl bandyta eiti į lauką tik vieną kartą.
Pikšvai rožinės spalvos aukštakulniai odiniai Zara bateliai. Dydis – gal kiek pamažintas 39. Šiek tiek avėti.
Vasarinės “pliažankės” su karoliukų papuošimu, 37 dydis. Avėta kelis kartus. Surado naują šeimininkę
Zomšiniai ilgaauliai – labai gaila, kad man didoki – 38 dydis. Jau labai jų norėjau, ir jau kaip gražiai atrodo ant kojų, ir kaip viskas man su jais gražu, ir violetinė oda viduje, ir zomša iš išorės, ir vienu žodžiu, dideli jie man. Ech.
Jei man nors reikia, rašykit, kalbėsim
Tingiai skaitau spaudą, štai tokią. Ir kažkaip liūdna. Išvažiavimas (didelio konkurso būdu) į atokią Norvegijos salą – norvegiškas sapnas, iš kurio nesinori pabusti, tai ta laimė, kurios pavydi daugybė Lietuvos šeimų. Smagu ir man, kad paprasta, sunkiai besivertusi, bet tvarkinga šeima dabar gyvena daug geriau, jaučiasi laisvesni ir reikalingi, ir kad lietuviai ne tik savo vagystėmis ir žmogžudystėmis norvegus gali nustebinti.
Tačiau dar kartą kyla klausimas – kas čia per šalis, kas čia per tėvynė, iš kurios spėję pasprukti žmonės daugeliui kelia pavydą? Gal tai ir tos šeimos sėkmės istorija, bet taip pat labai iškalbinga Lietuvos nesėkmės istorija. Laisva demokratinė valstybė, ES narė, su ambicijom į Europos centrą ir neva kultūrą, bet be jokios amunicijos. Kažkaip žemiau kritikos ribos.
Kas per šalis, kur Garliavoje atvažiavęs teatras rodo spektaklius apie Raudonkepuraitę, ir tai tiesiogiai transliuojama internete? Va, čia tai tikras lietuviškas sapnas. Kas per šalis, kur vis dažniau nuėjus į parduotuvę matau orius, bet svarstančius, pirkti morką ar svogūną, senukus (nes abiems neužtenka centų)? Kas per šalis, kur be SoDros į polikliniką nei kojos geriau nekelti, nes niekas su tavim nekalba kaip su žmogum, o po to paaiškėja, kad kone tūkstantį litų už kažkokį sveikatos draudimą esi skolingas? Kas per šalis, kurioje drabužiai, batai, kosmetika, parfumerija, elektronika, baldai, tingiu vardinti toliau, kainuoja daugiau, nei bet kurioje turtingesnėje Europos valstybėje? Kas per šalis, kurioje per Bočelio koncertą jam palei nosį kepami šašlykai? Kas per šalis, kurioje maistas maistą primena tik pavadinimu (čia yra išeitis – labai atidžiai rinktis ir žinoti, iš kur pirkti. BET). Nieko naujo nepasakiau, bet šitas norvegiškas sapnas truputį užkabino.
Neseniai manęs žmogus iš vakarietiškojo užsienio pasiteiravo, kiek aš uždirbu. Šiaip uždirbu kiek uždirbu, per daug nemąstydama ir nelygindama. Bet gavus tokį klausimą pasiskaičiavau eurais, ir turiu pasakyt, kad net nejauku buvo garsiai sakyt, kiek mažai tų eurų gaunu už du darbus (žiniasklaidos ir akademinė sritys). O juk skamba gražiai – televizija ir universitetas. Ibizoje padavėja dirbti tikrai labiau apsimoka. Viena mergaitė lietuvė ten kurį laiką vietinių vaikus prižiūrėjo. Žydėjo tiesiog.
Neapsiprendžiu, patriotė aš, ar ne.
Artėjančių kelionių nuojauta suteikia kone tiek pat džiaugsmo, kaip ir pačios kelionės. O gal net ir daugiau, nes tik džiaugiesi ir lauki, o kelionėse nutinka visokių fors mažorų, vedančių iš proto.
Įsivaizdavau, kad esu jau išaugus iš to amžiaus, kai žmonės trankosi po platųjį pasaulį (siaurąją Europą mano atveju) su minimalia pinigų suma kišenėje ir minimaliais planais, bet pasirodo – klydau. Tam buvau tiesiog nepriaugus, ir štai, vis solidėjant ryžtuosi ir taip pakeliauti.Vis gi tikiuosi, kad nakvynės oro uoste pavyks išvengti, iki šito dar tikrai nesijaučiu priaugus.
Užtat jaučiuosi išaugusi iš to amžiaus, kai didžiausia tragedija atrodo pinigų trūkumas. Tai yra tragedija, jei nėra ką valgyt ir už ką mokėti už butą. Bet jei tenka rinktis, pasitrankymas po užusienius VS pietūs kabakuose, ir sėdėjimai vyninėse – dar nėra taip blogai, kaip gali būti.
Dabar lieka tik pasimelsti dievui, kurio egzistavimu kai kurie tiki, kad islandai nepaleis daugiau pelenų (keisti jie, prašėme cash, gavome ash) ir nesugadins mano grandiozinių planų, į kuriuos įeina ilgai lauktas susitikimas su gera drauge, šiaip pažįstamų lankymas, darbiniai elementai, bei romantikos apraiškos.
Gal kas žino, kaip deramai susipakuoti rankinį lagaminą važiuojant 20iai dienų? Manau, kad yra kažkokios taisyklės, ko tikrai reikia, o kas gali likti ir namuose, bet aš net į darbą nešuosi pusę savo namų, taip kad, sunku man bus.
Kartais per savaitę nuotaikos ir planai kardinaliai pasikeičia. Ir tik dėl to gyventi yra įdomu.
Keli klausimai jums (be google):
- Koks Muminuko tėčio vardas?
- Kada ir kaip atsirado Austrija?
- Kaip Odisėjas pabėgo nuo Ciklopo?
- Kodėl greitis aviacijoje ir laivyboje matuojamas mazgais?
- Kaip vadinamas įvairių įvairių būties formų išsiliejimas iš absoliuto?
- Apolono atitikmuo romėnų mitologijoje?
- Kokio aukščio yra atmosfera?
- Kas yra kašubai?
- Kokiame bare latravojo Šveikas?
- Greituoju būdu priminkite apie Antantę ir Trilypę Sąjungą.
- Kokie buvo Cezario paskutiniai žodžiai?
- Dėl ko vis dar pjaunasi Japonija ir Rusija?
- Niutono ir kvantinės mechanikos skirtumai?
- Kokie cheminiai elementai pirmiausia atsirado žemėje po Didžiojo sprogimo?
- Kuris literatūrinis kūrinys buvo palaikytas karine šifruote?
- Kas per velnias yra logoritmas gitaroje?
- Laisvojo kritimo pagreitis =?
- Skandinavų meilės deivės vardas?
- Kaip vadinami augalų lytiniai organai? J
- Ką reiškia „chamas“?
- Koks Budos vardas?
- Kiek akių turi bitės?
- Ką gero žmonijai padarė Tomas Akvinietis?
- Kas buvo Šv. Augustinas?
- Kiek žmogus turi dantų?
- O lietuviška abėcėlė raidžių?
Smagus ir prasmingas laiko leidimo būdas, kai nėra jėgų nei energijos kažkam aktyvesniam, o tolomis sėdėti – nesinori. Klausimų virtinė vienas kitam turi daug pliusų: sužinai ko nežinojęs, pasuki galvą kurdamas klausimą, laviniesi ir supranti, kad nieko tu iš tiesų nežinai, ir klydo tie, kurie davė man diplomus. Čia greituoju būdu surašiau kelis paprastesnius klausimus, įsivaizdavimui, apie ką ėjo kalba. Atsimenu tik tai, kas nesudėtinga – buvo labai jau gudrių užklausų.
Štai vat kur būtų tikrai širdžiai miela veikla: gulėti hamake ir kamšyti visas išsilavinimo spragas. Kaip gerai pasakė kiti spragas pajutę: yra poreikis skaityti enciklopediją ir kaišyti duobes pagal abėcėlę.
Kuo čia dėtos niektauzos, katros emanuoja blėnius? Labai graži ir iš tiesų prasminga frazė. Ypačiai pravartu sėdint su kokiu niektauza įsivaizduoti iš jo besiemanuojančius blėnius. Žavu. Praeina noras ūdytis. Išbandyta.
Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.
Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas nieko nekainuoja (bet už tai nieko ir nenusipirksi ), čiutčiuką daugiau spalvų ir vieta tai jau tikrai ne prie Verkių parko. Supraskit teisingai – man patinka Verkių parkas, bet tai nėra mano svajonė, o tiesiog priimtina galimybė.
Visada deklaravau, kad labai norėčiau gyventi Ispanijoje, Italijoje ar dar kur nors, kur šilta, žodžiu, Europos pietuose. Pergalvojau savo teiginius: nifiga nenorėčiau, nes su metais įsitikinau, kad negaliu pakęsti karščio. Sunku, bloga, o ir kapiliarai sproginėja, palikdami labai brangiai išnaikinamus pėdsakus. Kitas dalykas, kad būdama tūla lietuve sunkiai primu absoliutų atsipūtimą ir panašius pietiečių bruožus. Taigi pietuose gyventi nenorėčiau. Būtų smagu kur nors ne per toliausiai nuo jūros, taigi ne žemyno viduryje. Rytai – turiu daug bėdų su slavų kalbomis, bet variantas spjauti ant visko ir važiuoti į kokią Bulgariją natūrinio ūkio veisti yra svarstytinas. Pasilieku jį ateičiai, kai užsiiminėsiu širdžiai malonia veikla.
Be to, po manyje įvykusio perversmo supratau, kad man patinka žiema. Tik jai reikia pasiruošti: turėti gerą mašiną, daug gražių šiltų drabužių ir batų (o tai reiškia, brangių) ir nepamiršti savo fizinį pavidalą teplioti puoselėjančiais serumais
Taigi viską taip permąsčius, nusprendžiau, kad reikės man kraustytis į Švediją. Švelnus klimatas, gimtojo ąžuolo ošimą primenantys miškai, o taip pat ir ežerai bei jaukūs miestai. Nereikia man to nesusvietno šurmulio, peraugau/nepriaugau iki to, o vat koks namukas Stokholme ir vasarnamis Stokholmo archipelage man atrodo priimtinas variantas. Kukliai. Visą laiką gyventi vien saloje, kaip kokioje Maltoje, negalėčiau, nes pasiutus bebėgdama įkrisčiau į jūrą. Erdvės mažoka.
Taigi aplink Stokholmą driekiasi kone trisdešimties tūkstančių salų archipelagas – galima ką nors išsirinkti. Kitur skaičiau, kad salių šimtais tūkstančiais primėtyta į Baltiją. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes vienose gyvena žmonės, kitose tik laukiniai paukščiai, o trečiose nebent koks moliuskas glaudžiasi. Seniau didesnėse salose gyveno tik mažos žvejų bendruomenės, bet ne itin sotus gyvenimas privertė medinukus namukus parduoti vasarotojams. Tačiau dabar vis daugiau žmonių grįžta gyventi į salas, nes turint telefoną, internetą ir savo laivą nėra jokio skirtumo, gyventi Stokholme, ar saloje. Įmonės, čia diegiančios internetą, juokauja, kad greitai kiekviena žuvis turės interneto prieigą.
Back to the topic. Kaip jau minėjau, man reikia atostogų namelio, panašaus, bet geresnio, nei knygoje „Mes Varnų saloje“. Namas, gerai, butas Stokholme reikalingas tam, kad jei mane suims ne tik siutas, bet ir begalinis noras nueiti į alubarį, ką darysiu toje salelėje?.. O alkoholinių gėrimų parduotuvė yra tik viena (ok, buvo prieš trejus metus) visame salyne – Vaksholmo miestelyje. Salelėje. Kaimelyje.
Tarp salų kursuoja laivas – vandens autobusas. Įlipdamas į jį pasakai, į kurią salą plauki, ir nesvarbu, kokio mažumo salelė būtų, ir kiek ten žmonių begyventų, kapitonas ras kur prisišvartuoti. Didesnelėse salose yra ir parduotuvės (su krevetėm ir kitom gėrybėm…), bankas, kuriame niekas neprašo ID, nes visi visus pažįsta. Kadanti nesvajoju apie skandalistės gyvenimą, visai gal ir nieko.
Prieš keletą metų kūriau laidą apie šeimą, gyvenančią vienoje iš archipelago salų. Pavardė jų – Karlsonai, labai malonūs žmonės, turiu pastebėti. Nudaigojau jų vizitinę kortelę, iki šiol graužiuosi. Karlsonų daug, neišgooglinsiu. Tai va, jie sakė, kad iš sostinės centro persikėlė į salytę, ir dabar gyvena daug paprasčiau. Patikėjau.
Lyriška pabaiga: Kartais archipelago gyventojai salas vadina miegančiais miestais. Stokholme dirbantys žmonės čia grįžta tik miegoti, o ryte vėl sėda į laivą ir plaukia į darbą. Tik vasarą čia viskas atgyja, vietiniai gyventojai visų vaikščiojančių gatvėse nebeatpažįsta, bet nuo rudens iki vasaros vėl sugrįžta įprastas gyvenimas – žvejai gaudo silkes, kurias čia pat ir parduoda, pakrančių namukuose ramiai geriama kava, o laivai tarp salelių ir sostinės plaukioja kaip plaukioję.
Sudėtingas reikalas yra vertinti žmonių darbus pagal neapibrėžtus kriterijus. Ne matematika, ne testas, nėra iš esmės klaidingų ar teisingų atsakymų.
Sveika nuovoka man diktuoja, kad ne visiems studentams yra labai svarbu pažymys, bet teoriškai manęs tai neturėtų dominti. Yra taip, kaip yra: ėjimas/nėjimas į paskaitas, domėjimasis/abejingumas, iniciatyvumas/tingumas beigi šiaip proto guvumas turi būti įvertintas.
Tingiu daug kontempliuoti ties su šita tema, bet laikausi nuomonės, kad savęs vertinimas suponuoja panašius tavęs vertinimus. Taigi paprašiau studentų raštu mane įtikinti, kad jie yra verti 10. Buvo įdomu stebėti kiek sutrikusius veidus: ką čia dabar rašyt? Ar galima per daug save girti? O jei nelabai ką dariau, kaip čia dabar galiu gauti 10? Balansavimas tarp kuklumo ir pamąstymo, kaip čia lengvai gali pavykti sveiką kailį išnešti
Turiu pripažinti, kad išėjus iš auditorijos iš karto perskaičiau – labai smalsu buvo. Keli labai gerai argumentuoti “laiškai” padarė gerą įspūdį: žmonės tikrai žino ko nori, ir kad yra to verti. O dėl kelių kilo retorinis klausimas – argi yra taip, kad “viską atsiskaičiau” reiškia – viską atsiskaičiau labai gerai? Buvo ir tokių, kur rašė rašė, braukė braukė, ir to lapelio neatidavė. Nežino, kaip save vertinti?
Bet jei man reikėtų surašyti tokią gromatą, tai labai pasistengčiau sukurpti kažką kitokio, nei visi likę. Be to, tai, kas nuoširdu – įtikina. Neįtikinsit nieko tuo, kuo patys netikit. O nepamatuotas gyrimasis daro įspūdį, tik tikriausiai ne tokį, kokio laukiama.
 Atrodo, visi tai žino, bet maža kas ką teoriškai žino. Lengva pasakyt – nesinervink, atsipalaiduok, pasistenk nusiraminti. Paprastai kažkaip atrodo, kad nieko čia tokio, nusiraminti neišeina, bet tai ką, gyvenu ir gyvensiu.
Bet vakar ilgai ir nuobodžiai mindama dviratį ir sliūkindama takeliu, supratau, kad kažkas ne taip. Mano tikslas buvo: pulsas 127-137. Paprastai bėgti nereikėdavo, kad toks pulsas būtų, bet vis dėlto eidavau gan spėriu žingsniu. Šį kartą einu kaip vėžlys, jau užmigti beveik pavyktų, ir vis tiek pulsas 140 – 145. Per daug. Dar sulėtinu tempą, bet jau viskas, šitaip lėtai niekas nevaikšto. Pasikviečiu trenerį – musiet kosminius dažnius sensoriai rodo. Ne, pasirodo, iš tiesų vos ne ramybės būsenoje širdis kalatojasi. Nei kavos geriu, nei nemiegojus buvau, vadinasi – stresas, ko aš ir neneigiu. O atrodė, kad viskas man gerai, maža, kad esu kupina emocinių šiukšlių.
Persėdau ant dviračio, ten neva labiau stengtis reikia, kad pulsą užkelčiau. Na, ramiai sau minu – 140. Daugokoka. Persėdu ant dviračio su atrama, ten dar lengviau. Minu minu, taip paprasta ir nesunku, pirmi lygiai, ir tai, kas minutę reikia žiūrėt, kad pulsas neužšoktų.
Tiesioginis streso padarinių įrodymas. Negerai nervintis, oj kaip negerai.
|
|
Leptelėjimai