Skraidančios obelys

“…kai pasirodė pavandeniavęs mėnulis, obelys ėmė purtyti nuo savęs žiedus, ir melsti taškeliai, sukdamiesi ore, ėmė kristi į išraustą žemę, užklodami vandens prisisunkusias duobes ir juodas obelų šaknis.

… Ateina nauji amžiai ir viską rauna su šaknimis… Viską?”

Juozas Aputis, “Skraidančios obelys”

Cukrus plaukuose

Citata:  “gerai, kai užsieniečiai atvažiuoja, tuo pačiu ir sau miestą parodai”. Čia akmenys į itin darbingo, bet visai netūsingo žmogaus daržą. Mano, jei kam neaišku.

Taip besiruošiant miesto rodyti tiek sau, tiek svečiams, supratau, kad reikia patobulinti frizūrą. O tokių daiktų, kaip lakas, žele, putos ir pan. aš neturiu. Tad užpyliau cukrų vandenuku, pamakalavau ir tuo vandeniu formavau ala garbanas (kurių neturiu, o norėčiau). Vat ką duoda visokių praktinių patarimų sovietmečio moterims skaitymas.

Tik va… žiema dabar, o tai negi taip moterytės gražindavosi ir vasarą? O kaip bitės? Širšės? Beigi kiti saldumynų mėgėjai?

Pagiriamasis žodis Birštonui

Birštonas – vienas mano mylimiausių miestelių Lietuvoje. Neslėpsiu, kad nesu miestukų ekspertė, bet jau kai patinka, tai patinka. Nors kiek esu jame buvusi, tai tik darbo reikalais, bet tai nekliudo įvertinti grožį, ramybę, ir žmonių gerumą.

Labai didelį indėlį į emocijas vietos atžvilgiu sudaro žmonės. O pirmas birštonietis, su kuriuo susipažinau, buvo Juozas Aleksandravičius, puikus istorikas, geografas ir istorijų pasakotojas.

Taigi jau prieš kokius ketverius metus pamilau Birštoną, bet vis neprisiruošiau ten sugrįžti. Ne per seniausiai ten lankiausi, na, ir vėl darbo reikalais. Derėjo anksčiau aprašyt, bet įkvėpimas mano nueina kitiems reikalams pastaruoju metu.

Trumpai pasakius, tiems, kurie nori ramybės (man), tai pati ta vieta. Nėra palanginio-druskininkinio šurmulio. Kadangi pastarajį kartą Birštone teko apsilankyti ne vienoje maitinimo įstaigoje, rekomenduoju kriaušių pyragą Kultūros namų kavinėje. Beje, Kultūros namai taip sutvarkyti, kad nei iš tolo neprimena to, kas nūnam lietuviui iškyla prieš akis, išgirdus šį žodžių junginį. O picerijoje – martinį. Trys litai. O gal du pem?

Picerija tai ta vieta, kur renkasi miestelio jaunimėlis įvairiom progom, pvz, kašio pažiūrėti. Po dienos darbų nuėjom ir mes ten, tik aš nepasirūpinau savo išorinu grožiu, ir pasidabinau džemperiu. Įėjus vidun, pamaniau, kad labai teisingai atrodau, nes visame kabake nebuvo nei vienos moters, tik kokie 20  bernų. Paragavus, paragavus, einant namo, užkalbino trys iš jų, rūkantys tarpduryje. Labai mandagiai palinkėjo gero vakaro. Tikėjausi blogiau :) Horizonte mačiau Birštono vyriją po du, po du, einant namo. Tiesia trajektorija. Tvarkinga viskas:  moterys, kaip ir reikia, namuose, vyrai pažiūri kašį, išgeria po porą alaus, ir be jokių problemų nei darymo, nei ieškojimo –  gražiai namo.

Užtat kitą dieną išvis likau be žado. Žioplumo, išsiblaškymo (ne mano)  įtakoje, ar tiesiog ne taip susiklosčius žvaigždėms, pametėm mašinos raktelius. Džipo, BMW, naujo, brangaus. Mašinoje – jokių slapukų. Na, nėra raktelių, nėra. Kol iš Vilniaus atvažiuos autobusas su atsarginiais rakteliais, mes neramia širdim dirbam, ir vis nervingai pakrizenam, ar dar rasim mašiną.

Radom mašiną, ir raštelį užu lango. Rasti BMW rakteliai. 8676xxxxxx.  Susitikus su radėju, išsižiojau iš nuostabos: ateina du tokie bernaičiai, na tokie, truputį išsigąsčiau, jei kalbintų. Sako: radom ant kelio, jau du kartus buvo pervažiuoti, pradėjom spaudalioti, žiūrim, atsirakino. Tai galvojom biški pralėkti, bet ai, nelėkėm. Tada jūsų visur ieškojom, ėjom per sanatorijas, savivaldybę, gal kas girdėjo. O jūs buvot versmėje ir kultūrnamy, ar ne?

Įdomiausia, kad ten ir buvom. Taigi visas miestas jau žinojo apie mus ir mūsų veiklą. Beje, kad bernaičiai mūsų ieškojo, faktas, nes raštelis buvo suraitytas ant vienos iš sanatorijų lapuko, o iki jos paėjėti reikėjo.

Tai toks tas Biršono jaunimas. Ponas Juozas sako, kad birštoniečiai, nenorėdami atsilikti nuo visos Lietuvos statistikos, per metus nuvaro vieną mašiną. Teisingai, reikia, kitaip dar pamanys žmonės, kad Birštonas tai koks kaimas.

Kavinukėje prie stoties šypsojausi klausydamas trijų draugių pokalbio. Draugės pensijinio amžiaus, sėdi sau, geria kavutę ir brenduką, ir balbatuoja apie vyrus. Kuris vinį moka įkalti, iš kurio kokia nauda, viena sakė vyro neturi, ale jai šildymą kompensuoja valdžia :)

Maži miesteliai man patinka ir savo lapatynais. Skudurynais. Na, kaip bevadinsi. Tai štai, pagrindinėje gatvėje, einant link picerijos ir Tulpės sanatorijos, yra du skudurynai. Vienas priešas kitą. Viename mums sako: kad visi tokie žmonės geri būtų, kaip jūs… nėra Birštone žmonių, nėra. O kitame aptikom nuostabią pakabą naujų Papaya rūbų.

Bet čia vis buitis. Nagi tikrai sau viešai pasižadu šį pavasarį ten bent porą dienų pailsėti. Visokie masažai su čiobreliais savaime aišku, kad gėris yra, bet aš labai vertinu ir pasivaikščiojimus Nemuno promenada, o ir nuo Vytauto kalno gražūs Nemuno vaizdai atsiveria. Žiemą Vytauto kalnas virsta slidinėjimo trąsa, su papėde čiuožinėjumui.

Patinka.

You are a drop in the rain

Šio  antradienio daina:  Scorpions “Humanity”.  Šį rytą važiuodama į darbą per radiją išgirdau šitą, sankryžose linksminau kitus eismo dalyvius savo “you are a drop in the rain”, darbe mažumėlę ausys buvo kituose garsuose paskendusios, bet grįždama namo vėlgi tą patį gabalą per radiją grojo.  Manau, kad protingesnis muzikos vartojimas yra ją taupyti, neleisti sau jos persiklausyti, bet kur kas patrauklesnis būdas yra be sustojimo klausyt kokį šimtą kartų.

Kūdikinė psichozė

Man patinka vaikai. Kol kas  – svetimi, jei viskas gerai, bus ir savi. Kartais, kai daug klykia, nemiega ir spjaudosi, jie užknisa ir mane, bet tikrai ne taip stipriai, kaip jų tėveliai, katrie labai pamėgę Facebook’ą.

Kodėl reikia kokiems 400 šimtams savo “draugų” įkelti video, kuriame tavo bamblys šlamščia košytę, o fone girdisi laimingo tėčio krykštavimas? Aš suprantu, kad kai vaikutis savo racioną pradeda įvairinti tyrelėm bei obuolių tarkiais, visai smagu, nes va, jis auga, didėja, vienžo, džiugu. Smagu mamai, tėčiui, kuris tą trapų padarėlį laiko savo tvirtose rankose, smagu močiutėms ir dar turbūt dviems nėštukėms draugėms (aš sakyčiau, besilaukiančioms, bet tiek to, madingas žodis). Bet kam, kam, pasakykit jūs man, tai reikia dėti į youtubą, linkinti į FB, kam reikia viešai džiaugtis, kad tavo palikuonis jau sisioja į puoduką? Atrodo, jau esu dėl to purkštavus, na bet kad ši tendencija tik žiaurėja. Aš žinau, tai yra laisva šalis, socialinis tinklas, galiu užhidinti žmones, bet man nerimą kelia klausimas, kodėl žmonės taip daro.

Bus baisiausia, jei mane kada ištiks kūdikinė psichozė, ir pati pradėsiu taip elgtis. Jei taip atsitiks, tikiuosi, draugai ir artimieji mane sudrausmins.

Dar viena lachūdros foto

Lachūdros vizualizacija

Lachūdros vizualizacija

Nors man dabar visai  ne lachūdros galvoje, Rupkių klubas neleidžia pamiršti apie pastarųjų egzistavimą. Rupkė atkasė dar vieną itin taiklią lachūdros vizualizaciją.

Štai šitas padaras iš tiesų vadinasi blob fish, jojo apibūdinimas įspūdingai lachūdriškas:  ši žuvis gyvena nesuvokiamose gelmėse, neturi raumenų, visas kūnas yra kažkoks žele, todėl plūduriuoja vandenyje neeikvodamas energijos plaukimui.

Energijos nereikia net ir maisto paieškoms, nes šis padaras tūno savo tamsybėse, ir laukia, kol kokia nelaiminga dūšelė praplauks pro šalį, kone į nasrus įplauks.

P.S. Jei manotės esantys lachūdros, tai turbūt taip ir yra, tik žinokitės, kad jei mes jūsų nepažįstam, mes taip jūsų ir nevadinam.

Kaip užmigti?

Dabar yra taip: labai reikėtų, kad pavyktų užmigti greitai, na, maždaug, dabar. Jau kelios dienos, kaip reikėtų. Bet kažkodėl iki dvylikės neišeina. Ar kas žino gerą būdą užimti tada, kai norisi, o ne tada, kai apgalvota viskas, kas buvo, yra, ir bus? :) Alus, seksas ir panašūs tradiciniai patarimai – ne kažkas.

Įsigijau šiandien tokį protingą vadovėlį. Aišku, galėjau sulaukti, kol gausiu jį dovanų, bet šį kartą pati apsirūpinau ištekliais: įlėkiau į Vilniaus knygų mugę dešimčiai minučių, prigriebiau reikalingąją gudriąją knygą,  pamačiau savimi patenkintą Užkalnio veidelį ir dar porą garbių literatų, nuo kurių lengvai padvelkė brenduku, o kad jau TV nieko gero visiškai nerodo, belieka tik tą knygyščią skaityt.

“Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje įvyko didelių pokyčių. Visuomenė pasiekė naują būvį – perėjo iš industrinės į informacinę visuomenę”. Ir t.t. ir panašiai.

Zervynos vasarą ir žiemą

Pats gražiausias kaimas Lietuvoje – Zervynos. Man jis ne tik gražiausias, o ir mieliausias, bet turbūt ir gražiausias dėl to, kad su juo susiję labai daug mano prisiminimų. Vaikystėje  praleisdavau bent kelias vasaros savaites. Praleisdavau ir tiek, per daug negalvodama, bet juk vaikai to nedaro. Keliuke link daržinės kasdavau duobes, mat smėlis labai švelnus toje vietoje, rikdavau titnagus, o Varėnos rajone jų daug.  Su seneliu, kuris man gimus pareiškė, kad jis nėra senelis, ir jį vadinti reikėtų tėvučiu, rinkdavom grybus ir uogas. Vėliau sėsdavau juos perrinkinėti, o vakare keliaudavom pas kaimynę pirkti pieno. Kadangi seneliui patinka meistrauti visokius grožius iš medžio ir metalo, visas kiemas būdavo nuklotas medžio pjuvenom. Ir tokiom medžio garbanom, kurios lieka obliuojant, puošdavau smėlio pilis. Kartais rinkdavau kolorado vabalus. Jie visai gražūs. Per kopūstų lauką eidavom link geležinkelio, perėję jį, traukdavom link ežero, kur ne visai sėkmingai mokiausi plaukti.

Kartais močiutė virdavo uogienes, bet kadangi ji miesto ponia, tai nebūdavo labai dažnai. Labai džiūgaudavau, nes gaudavau suvalgyt nugriebtas putas. Dar ir puodą išlaižydavau. Turbūt nieko skaniau nebūčiau sugalvojus už keptus svogūnų laiškus su duona. Prie pirties buvo toks pseudo darželis, kokios dvi lysvės salotų ir svogūnų. Nelabai mes dideli ūkininkai,  užtenka miško ir vandens.

Vakarais negalėdavau ilgai užmigti, negaliu to ir dabar. Tada klausydavau tokio balto didelio žadintuvo garsaus tiksėjimo. Kartais atsiklaupdavau lovoje ir žiūrėdavau per langą, į kaimynų pievą.  Vakarais ir paryčiais nuo Ūlos kyla rūkas.  Rūko pieno juostose paskęsta žolė, paupio krūmai, medžiai, nebesimato ir kaimyno pirties. Ryte labai tingisi eiti per rasotą žolę iki būdelės, bet įsispyrus į koridoriuje besimėtančius kaliošus, bėgu, skaičiuodama žingsnius. Turėdavo užtekti kažkokio konkretaus skaičiaus, dabar nepamenu, gal 27?..

Šeštadienį po kokių 10, jei ne daugiau, pertraukos buvau Zervynose. Žiemą viskas atrodo kitaip. Bet vis tiek, labai gražu. Graudžiai gražu.

Kadangi aš jau esu truputį pliuškė ir svajotoja (kai turiu laiko), per langą žiūrint į sniegus, galvelėje užgimė dar vienas idiliškas vaizdelis. Dabar ten gyvena ir realizavimo laukia jau du vaizdeliai.

Vaikų kailiukai

Pastaruoju metu šiek tiek apsipažinau su save labai labai neblogai vertinančiom moterim, tom, kurios nori būti gražiomis pripažintos Lietuvos mastu.  Vienos labai bijo, kitos akis drasko, trečios šiaip labai mielos, kaip mamos, vienu žodžiu, įvairios jos.  Bet kada aš išgirstu štai tokį pasakymą, ištinka isteriškas juokas.

Mano tas instinktas yra medžioti, sumedžioti, kadangi sumedžiojau vyrą, porą šaunių vaikučių, kurių kailiai džiūna ant sofos, tai norėčiau sumedžioti karūną.

Suprantu, kad šis tekstas yra labai gausiai repetuotas, na bet vis tiek nesuprantu, kaip čia atsitiko taip, kad tai kažkam gali pasirodyti įspūdingas tekstas, kurį verta sakyti kitiems.

Taip ir matau vaikučių kūnelius  nudirtais kailiukais, kurie džiūna ant sofos priešais televizorių. Oh-my -god.

Susiradau keletą paveikslėlių, kurie labai tiktų iliustruoti vaikų kailiukus, bet labai jau neestetiška. Žinot, kokius paveikslėlius internetuose rodo PETA ir panašios organizacijos.

Rocky Road to Dublin

Po kelių rekomendacijų nuėjau į Šerloką Holmsą. Filmas, kuriame yra išmintingų ir įžvalgių vyrų, man negali visai nepatikti, tačiau kažkodėl tikėjausi daugiau. Bet filmo pradžioje užgrojusi airiška dainytė ir Holmso žavesys užglaistė trūkumus. Čia dedu ne filme skambėjusį variantą, bet į šitą gražiau žiūrėti.

Štai ši airiška dainytė man vis suskamba galvoje jau kokius trejus metus. Tada buvau Airijoje, ir vienam TV siužetui filmavau tipiško airiško pub’o dainininkėlius. Jie dainavo daug visko ten visko, bet grįžusi ir sėdusi šifruoti medžiagos, šitą airių liaudies dainą klausiau daug, daug, labai daug kartų. XIX amžiuje sukurtas tekstas dainuojamas taip greitai, kad nei žodžio nesupratau, išskyrus one two three four five, net ir perskaičius jį, liko šiek tiek neaiškių vietų. Vis galvodavau pasiimti tą seną kasetę, ir pasiklausyti, maždaug kartą per savaitę, tik žinoma, to niekad nesu padarius. O minčių, kaip dainą atkapstyti, žinant tik one two three four five, neatsidaro daug. “Ulise” ši daina kelis kartus cituojama, bet kadangi nesu pajėgi perskaityti šios knygos, pasitenkinsiu pačia daina.

Visgi labai gerai prisimenu tuos du smagučius diedukus, kurie man įkūnija tą Airiją, kurią pamačiau labai prabėgom, bet įvairiais aspektais. Net ir pačiam mažiausiam Airijos kaimelyje rasite bent porą  alubarių – airių  teigimu, tai pati geriausia kultūra. Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels alaus bokalą ir, juokais ar ne, pasakys: „Štai mūsų kultūra“.  Baruose airiai atsipalaiduoja: čia ateina ne tik išgerti alaus, bet susitikti su draugais, pabendrauti ir, savaime aišku, paklausyti tikros airiškos muzikos. Airiai – viena muzikaliausių tautų Europoje, kone kiekvienoje airiškoje aludėje skamba gyva muzika, o Didžiąją Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”.

Olis ir Edis

Olis ir Edis

Dainininkai Olis ir Edis viename Dublino  pab’ų koncertuoja keturis kartus per savaitę. Dainuoja jie roko ir kantri stiliaus dainas – tai Airijoje populiariausi stiliai. Airiškas dainas dainuoja tiek patys airiai, tiek ir turistai greitai išmoksta žodžius. [aš - maža išimtis. Aut. past.] Olis Munelis pasakoja:  “Kiekviena airiška daina turi savo istoriją. Kai jos klausai, gali daug ką sužinoti apie Airiją:  ir apie  džiaugsmą, ir apie liūdesį. Daug kūrinių apie laikus, kai airiai nieko neturėjo, kai visi bandė išvažiuoti į Ameriką ar Angliją”.

Muzikanto ir dainininko Olio, o iš tiesų Oliverio, bet jam tėvų duotas vardas nepatinka, muzikinis kelias prasidėjo nuo pažinties su legendinės airių grupės „Thne Dubliners“ nariu Luku Keliu.

“Aš daug metų grojau gitara,  prieš daugelį metų turėjau roko grupę. Bet vieną dieną aš sutikau vaikiną, vardu Lukas Kelis – jis visų laikų geriausias Dublino muzikantas. Tai jis man pasakė, kad galėčiau dainuoti airiškas dainas baruose. Aš juo netikėjau…  tikrai netikėjau…  Bet praėjus metams po jo mirties aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Ir tada supratau, kad jis buvo teisus.”

Jau dvidešimt metų muzikuojantis Edis Valentainas pasakoja neretai savo jausmus išliejantis popieriuje, o vėliau muzikos garsais. Bet jo dainos, kaip ir tradicinės airiškos, nėra liūdnos – jas išgirdus kojos nevalingai pradeda kilnotis: “Kartais, kai esu vienas, ar sutinku gražią moterį… pradedu rašyti. Arba kai kas nors mane nuliūdina.  Širdyje aš visada buvau muzikantas ir dainininkas. Nors mano šeima užsiiminėjo tekstilės verslu, prieš 20 metų aš jiems pasakiau NE, nes aš norėjau būti muzikantu. Per 20 metų dainavau visame pasaulyje: Dubajus, Honkongas, Singapūras, Australija. Ir visa Europa. Aš gyvenau tikrai gerą gyvenimą”.

Airiams eiti į pabą – kone tradicija. Nors lietuviškai derėtų sakyti aludė, nuo mūsiškių aludžių pabas skiriasi – Lietuvoje aludėse nesėdi vaikai, o ir dirba jos ilgiau. Airijoje įstatymai paskutinę pintą alaus leidžia įpilti iki vidurnakčio. Edis su šypsena veide prisimena: “Kai aš buvau labai labai mažas berniukas, man buvo gal 6, o gal  7eri metukai, mano tėvas eidavo į pabą, ir pasigerdavo. Grįžęs jis mane pažadindavo ir sakydavo: Edi, aš noriu, kad tu dainuotum. Aš atsibusdavau ir dainuodavau. Nuo tada aš įsimylėjau muziką ir dainas.”

Kartais airiai juokauja, kad kone kas antras airis – muzikantas. O jei apsižvalgytume sausakimšame bare, kuriame dainuoja visi, atrodytų, kad vakarais po darbo dainuoja visi.

Čia žodžiai tiems, kurie visgi norėtų padainuoti greitakalbe. Jūtūbėje girdėjau, kad tik tada gali manyti mokantis anglų kalbą, jei dainos žodžius  gali pakartoti iš pirmo paklausymo.

Rocky Road to Dublin

While in the merry month of May from me home I started,
Left the girls of Tuam so sad and broken hearted,
Saluted father dear, kissed me darling mother,
Drank a pint of beer, me grief and tears to smother,
Then off to reap the corn, leave where I was born,
Cut a stout black thorn to banish ghosts and goblins;
Bought a pair of brogues rattling o’er the bogs
And fright’ning all the dogs on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Mullingar that night I rested limbs so weary,
Started by daylight next morning blithe and early,
Took a drop of pure to keep me heartfrom sinking;
Thats a Paddy’s cure whenever he’s on drinking.
See the lassies smile, laughing all the while
At me curious style, ‘twould set your heart a bubblin’
Asked me was I hired, wages I required,
I was almost tired of the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Dublin next arrived, I thought it such a pity
To be soon deprived a view of that fine city.
So then I took a stroll, all among the quality;
Me bundle it was stole, all in a neat locality.
Something crossed me mind, when I looked behind,
No bundle could I find upon me stick a wobblin’
Enquiring for the rogue, they said me Connaught brogue
Wasn’t much in vogue on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

From there I got away, me spirits never falling,
Landed on the quay, just as the ship was sailing.
The Captain at me roared, said that no room had he;
When I jumped aboard, a cabin found for Paddy.
Down among the pigs, played some hearty rigs,
Danced some hearty jigs, the water round me bubbling;
When off Holyhead I wished meself was dead,
Or better for instead on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

Well the boys of Liverpool, when we safely landed,
Called meself a fool, I could no longer stand it.
Blood began to boil, temper I was losing;
Poor old Erin’s Isle they began abusing.
“Hurrah me soul” says I, me Shillelagh I let fly.
Some Galway boys were nigh and saw I was a hobble in,
With a load “hurray !” joined in the affray.
We quitely cleared the way for the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down

the rocky road and all the way to Dublin,Whack follol de rah !.