Po kelių rekomendacijų nuėjau į Šerloką Holmsą. Filmas, kuriame yra išmintingų ir įžvalgių vyrų, man negali visai nepatikti, tačiau kažkodėl tikėjausi daugiau. Bet filmo pradžioje užgrojusi airiška dainytė ir Holmso žavesys užglaistė trūkumus. Čia dedu ne filme skambėjusį variantą, bet į šitą gražiau žiūrėti.
Štai ši airiška dainytė man vis suskamba galvoje jau kokius trejus metus. Tada buvau Airijoje, ir vienam TV siužetui filmavau tipiško airiško pub’o dainininkėlius. Jie dainavo daug visko ten visko, bet grįžusi ir sėdusi šifruoti medžiagos, šitą airių liaudies dainą klausiau daug, daug, labai daug kartų. XIX amžiuje sukurtas tekstas dainuojamas taip greitai, kad nei žodžio nesupratau, išskyrus one two three four five, net ir perskaičius jį, liko šiek tiek neaiškių vietų. Vis galvodavau pasiimti tą seną kasetę, ir pasiklausyti, maždaug kartą per savaitę, tik žinoma, to niekad nesu padarius. O minčių, kaip dainą atkapstyti, žinant tik one two three four five, neatsidaro daug. “Ulise” ši daina kelis kartus cituojama, bet kadangi nesu pajėgi perskaityti šios knygos, pasitenkinsiu pačia daina.
Visgi labai gerai prisimenu tuos du smagučius diedukus, kurie man įkūnija tą Airiją, kurią pamačiau labai prabėgom, bet įvairiais aspektais. Net ir pačiam mažiausiam Airijos kaimelyje rasite bent porą alubarių – airių teigimu, tai pati geriausia kultūra. Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels alaus bokalą ir, juokais ar ne, pasakys: „Štai mūsų kultūra“. Baruose airiai atsipalaiduoja: čia ateina ne tik išgerti alaus, bet susitikti su draugais, pabendrauti ir, savaime aišku, paklausyti tikros airiškos muzikos. Airiai – viena muzikaliausių tautų Europoje, kone kiekvienoje airiškoje aludėje skamba gyva muzika, o Didžiąją Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”.
Olis ir Edis
Dainininkai Olis ir Edis viename Dublino pab’ų koncertuoja keturis kartus per savaitę. Dainuoja jie roko ir kantri stiliaus dainas – tai Airijoje populiariausi stiliai. Airiškas dainas dainuoja tiek patys airiai, tiek ir turistai greitai išmoksta žodžius. [aš - maža išimtis. Aut. past.] Olis Munelis pasakoja: “Kiekviena airiška daina turi savo istoriją. Kai jos klausai, gali daug ką sužinoti apie Airiją: ir apie džiaugsmą, ir apie liūdesį. Daug kūrinių apie laikus, kai airiai nieko neturėjo, kai visi bandė išvažiuoti į Ameriką ar Angliją”.
Muzikanto ir dainininko Olio, o iš tiesų Oliverio, bet jam tėvų duotas vardas nepatinka, muzikinis kelias prasidėjo nuo pažinties su legendinės airių grupės „Thne Dubliners“ nariu Luku Keliu.
“Aš daug metų grojau gitara, prieš daugelį metų turėjau roko grupę. Bet vieną dieną aš sutikau vaikiną, vardu Lukas Kelis – jis visų laikų geriausias Dublino muzikantas. Tai jis man pasakė, kad galėčiau dainuoti airiškas dainas baruose. Aš juo netikėjau… tikrai netikėjau… Bet praėjus metams po jo mirties aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Ir tada supratau, kad jis buvo teisus.”
Jau dvidešimt metų muzikuojantis Edis Valentainas pasakoja neretai savo jausmus išliejantis popieriuje, o vėliau muzikos garsais. Bet jo dainos, kaip ir tradicinės airiškos, nėra liūdnos – jas išgirdus kojos nevalingai pradeda kilnotis: “Kartais, kai esu vienas, ar sutinku gražią moterį… pradedu rašyti. Arba kai kas nors mane nuliūdina. Širdyje aš visada buvau muzikantas ir dainininkas. Nors mano šeima užsiiminėjo tekstilės verslu, prieš 20 metų aš jiems pasakiau NE, nes aš norėjau būti muzikantu. Per 20 metų dainavau visame pasaulyje: Dubajus, Honkongas, Singapūras, Australija. Ir visa Europa. Aš gyvenau tikrai gerą gyvenimą”.
Airiams eiti į pabą – kone tradicija. Nors lietuviškai derėtų sakyti aludė, nuo mūsiškių aludžių pabas skiriasi – Lietuvoje aludėse nesėdi vaikai, o ir dirba jos ilgiau. Airijoje įstatymai paskutinę pintą alaus leidžia įpilti iki vidurnakčio. Edis su šypsena veide prisimena: “Kai aš buvau labai labai mažas berniukas, man buvo gal 6, o gal 7eri metukai, mano tėvas eidavo į pabą, ir pasigerdavo. Grįžęs jis mane pažadindavo ir sakydavo: Edi, aš noriu, kad tu dainuotum. Aš atsibusdavau ir dainuodavau. Nuo tada aš įsimylėjau muziką ir dainas.”
Kartais airiai juokauja, kad kone kas antras airis – muzikantas. O jei apsižvalgytume sausakimšame bare, kuriame dainuoja visi, atrodytų, kad vakarais po darbo dainuoja visi.
Čia žodžiai tiems, kurie visgi norėtų padainuoti greitakalbe. Jūtūbėje girdėjau, kad tik tada gali manyti mokantis anglų kalbą, jei dainos žodžius gali pakartoti iš pirmo paklausymo.
Rocky Road to Dublin
While in the merry month of May from me home I started,
Left the girls of Tuam so sad and broken hearted,
Saluted father dear, kissed me darling mother,
Drank a pint of beer, me grief and tears to smother,
Then off to reap the corn, leave where I was born,
Cut a stout black thorn to banish ghosts and goblins;
Bought a pair of brogues rattling o’er the bogs
And fright’ning all the dogs on the rocky road to Dublin.
One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !
In Mullingar that night I rested limbs so weary,
Started by daylight next morning blithe and early,
Took a drop of pure to keep me heartfrom sinking;
Thats a Paddy’s cure whenever he’s on drinking.
See the lassies smile, laughing all the while
At me curious style, ‘twould set your heart a bubblin’
Asked me was I hired, wages I required,
I was almost tired of the rocky road to Dublin.
One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !
In Dublin next arrived, I thought it such a pity
To be soon deprived a view of that fine city.
So then I took a stroll, all among the quality;
Me bundle it was stole, all in a neat locality.
Something crossed me mind, when I looked behind,
No bundle could I find upon me stick a wobblin’
Enquiring for the rogue, they said me Connaught brogue
Wasn’t much in vogue on the rocky road to Dublin.
One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !
From there I got away, me spirits never falling,
Landed on the quay, just as the ship was sailing.
The Captain at me roared, said that no room had he;
When I jumped aboard, a cabin found for Paddy.
Down among the pigs, played some hearty rigs,
Danced some hearty jigs, the water round me bubbling;
When off Holyhead I wished meself was dead,
Or better for instead on the rocky road to Dublin.
One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !
Well the boys of Liverpool, when we safely landed,
Called meself a fool, I could no longer stand it.
Blood began to boil, temper I was losing;
Poor old Erin’s Isle they began abusing.
“Hurrah me soul” says I, me Shillelagh I let fly.
Some Galway boys were nigh and saw I was a hobble in,
With a load “hurray !” joined in the affray.
We quitely cleared the way for the rocky road to Dublin.
One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down
the rocky road and all the way to Dublin,Whack follol de rah !.
Siaubingai neoriginali, ir tuo pačiu labai stebėtina tema: reagavimas į potencialių pirkėjų užklausą. Ką tik perskaičiau dar ir čia pavyzduką, ir pasipiktinau, nes ką tik pati susidūriau su panašiu reikalu.
Reikalo esmė yra tokia: greitu laiku gali būti taip, kad atsiras poreikis 60iai lauko kolonėlių. Viena jų, labai jau grubiai kalbant, gali kainuoti apie 500 lt. O tokį produktą siūlo nedaug įmonių, nes ne itin paklausi prekė. Paskambinu vienai jų, paprašau paskaičiuoti, ir atsiųsti pasiūlymą. Spėkit, ar jį gavau. Žinoma, ne. Gal sumos per mažos pasirodė sunkmečio akivaizdoje?
Mano vertinimu, tai yra nesuvokiamai nenormalu. Kita įmonė, labai gražiai paėmė, paskaičiavo, pažymėjo, nuo kokio kiekio kokios nuolaidos galima tikėtis, atsiuntė visus savo kontaktus, ir dar pakvietė pas save, pažiūrėti, kaip pas juos sumontuotos tos kolonėlės lauke. Malonu bendrauti. Bet kaip galima nesureaguoti į tikrai įkvėpti turinčią užklausą? Prisidedu prie besipiktinančių choro.
Ne per seniausiai naiviai džiaugiausi protinga “kosmetologės Linos” iniciatyva Facebook’e. Ir žinot, gal aš esu labai nekantri, bet savaitę atsakymo į emeilą negaliu laukti, todėl savo seserį nutempiau ten pat, kur pati einu trejus metus. Nors ir brangiau, bet vyksta abipusė komunikacija.
Mielas gyvūnėlis atrodo. Norėtų, būtų kaip princesė. Bet atkakliai nenori. O reikia kartais, bent kartą per penkmetį, išsimaudyti ir kaltūnus išsikarpyti ir tokiems. Tai sukelia daug nepatogumų tiek gyvūnėliui, tiek jo šeimininkams.
Taigi šis taksiukas šiandien pasijuto labai apgautas, kai po malonaus pasivažinėjimo mašina buvo atvesdintas pas veterinarą. Ten jis buvo pričiuptas už sprando, o kąsti pasiryžęs snukelis surištas marle. Kadangi šunelis nors ir būdamas senas, yra dar labai jau guvus, surištą snukutį teko laikyti sesutei. Putos drimba iš nasrų, nes artėja itin baisi procedūra: išsišukuoti ir apsikarpyti kaltūnus iš paausių bei ir pauodegės. Po kelių minučių darbo veterinaro rankose liko didžiulis kuokštas medžiagos, tinkamos siūlams vyti, o ant stalo – nagelių galiukai, kuriais caksi per parketą, neleisdamas miegot.
Bet tuo nelaimės nesibaigia: padarėliui kartais reikia ir išsimaudyt, o tai nėra lengva, jei jį kamuoja paniška vandens baimė.Veterinaras baleikos neturi, tad tenka vežtis šunį namo. Bet iš marlės jis išsivaduotų, tad jam papildomai uždedamas antsnukiukas, o kad nenusidaskytų ir jo – speciali apykaklė, per kurią jau, deja, nieko nenusiimsi. Kalba eina apie šunį, kuris sveria kokius keturis kilogramus. Štai tokį supakuotą mažiuką šuniuką nešuosi į mašiną, kur jis pailsęs lekuoja. Sunku gi trylikos metų šuniui verstis kūliais ir juokinti visą gydyklą.
Namuose įkeltas į vonią, šuo ūmai pasijuto dar labiau apgautas, bet, deja, nei kąsti, nei loti, nei pabėgti jis negali. Gražiai išmaudytas, apkirptas ir išdžiovintas kol kas jis atrodo kaip princesė.
Baisus tas taksų charakteris, ypač jei nuo mažumės negavo doro auklėjimo.
Praeitą žiemą neretai turėdavau bėdų su užmigimu. Daug reikalų, apie ką galvot, buvo. Taigi gulėdavau ir žiūrėdavau per langą, o kartais per langą matydavosi Santariškių ligoninės langai. Tamsūs langai, tik kartas nuo karto užsidega vienas kitas. Kuo vėliau, tuo mažiau šviesų, nes ir slaugytojai turi pamiegoti. Galvodavau, kas ten vyksta už tų langų, kokie ligoniai ten miega, ką jie galvoja.
Praėjus metams labai gerai žinau, kas vyksta už tų langų. Pro juos matau langus, per kuriuos naktimis žiūrėdavau į ligoninės pastatus. Gal todėl ir miegot neišeidavo, žiūrint į tuos langus – juk už jų tiek skausmo.
Suprantu, kad reikia paremti ir atjausti vargstančius. Labai gražu, kad tokia savų pensininkų ir bedarbių neišlaikanti valstybė, Lietuva vardu, ištiesia pagalbos ranką dar vargingesniams. Juk niekas nesiginčys, kad Afganistane vaikams sunku. Kaip ir suaugusiems. Žiūrėdami UNICEF koncertą per LTV, suaukosime po kelis litus, ir štai, Afganistanas turės naują mokyklą, ją pabaigę vaikai galės padėti savo šaliai. Bent jau sau.
Ir visa tai yra labai gražu, tik tiek, kad labai jau negražu žiūrėt į tą televizorių. Tik muzikos klausyt galima, bet juk tatai ne radijas. Prieina prie vedėjų UNICEF atstovė, už rankos vedina dviem mergytėm. Giržadas, lyg iš medžio nukritęs, klausia: o kas jos? – Sero Roger Moore draugės nuo praeito karto. Ir viskas, mergaitės pamirštos, kamera kyla aukštyn rodyt suaugusių. Tai ko iš viso jas tampyt?
Nesu labai apsišvietus, ir vos vos pažinau ponią šalia LTV vyr. prodiuserio, be to, ne nuo pradžių įsijungiau. Virginija Kochanskytė, aktorė, sceninės kalbos dėstytoja. Žilus plaukus nusidažė, štai kodėl neatpažįstama. Aktorė-vedėja skaito eilėraščius, Sigito Gedos. Gražiai, kaip per šauniausio moksleivio konkursą, nors labai labai labai seniai mokyklą ji baigė. Bet šito klausyt aš negaliu. Man negražu. Be to, ir šiaip, žiūriu į tą teliką: manyčiau, sugedo, kažkur dingo spalvos, bet ne – prezidentinis kostiumėlis matosi. Visa kita – juodai baltai pilkais į mėlynumą tonais apipavidalinta. Juk gražus dalykas vyksta, renkam pinigėlius Afganistano vaikeliukams.
Ir aš perjungiau kanalą, kur net sustingau žiūrėdama į įspūdingai būgnus mušančią paaugliukę – dviems minutėms dėmesį prikaustė. Ir šiaip, neblogų variantų pririnkta į tas dvi minutes šlovės. Štai kaip paprastai balabaikinė LNK persiviliojo mane iš pilkos LTV. Nors nuotaika tikrai buvo tokia, kad klasikinė muzika geriau derėtų, bet man tiesiog negražu.
Lietuvoje per metus būna maždaug 50 visai giedrų naktų, ir didžioji dalis jų, deja, žiemą. Žmonės naktimis veikia įvairius dalykus, bet vieną giedrą žiemos naktį, kai siurbčioti gėrimą, švelniam vėjeliui kedenant plaukus, yra kiek per šalta, derėtų išnaudoti žvilgsniui į žvaigždes. Jei tokio pasiūlymo sulauki netikėtai, reikalo vertė išauga dvigubai.
Link Molėtų observatorijos tokiomis naktimis kaip kad vakar naktis pagyvėja judėjimas: per blizgantį ledą į abi puses juda automobiliai, užpildyti apsitūlojusiais žmonėm. Apsitūloti reikia kuo labiau, nes juk giedra yra tada, kai nėra debesų, o jei nėra debesų, mūsų niekas nesaugo nuo to baisaus minusdvidesimtketuriuirdaugiau šalčio.
Atvažiavus truktelėjama iš fleškutės, ir slidžiais laiptais kabarojamasi ant stogo, kur stūkso teleskopas. Vakar per valandą pamačiau dangaus kūnus, esančius nuo 1.3 sek. nuo manęs, iki 12 milijonų šviesmečių atstumu esančių galaktikų. Arčiausiai - mėnulis, kuris per teleskopą atrodo tiesiog kaip sausainis. Protingoji vyrija ten įžvelgė Koperniką, man tiesiog buvo labai gražu. Galaktikos, skardžiabalsio gido teigimu, vadinasi M81 ir M82. Tai atrodo kaip kažkoks pašviesėjimas danguje, vaizdas nėra kažkuo ypatingas, bet kai pagalvoji, Į KĄ ŽIŪRI, įspūdis padidėja. Sustiprėja suvokimas, koks visgi esi mažas padaras. Rodė vietas, kur gimsta žvaigždės, ir tas vietas, kur danguje atrodo juoda juoda, o iš tiesų ten žiba visas žvaigždžių spiečius. Sužinojau, kad Paukščių takas vadinasi paukščių taku todėl, kad rudenį ir pavasarį jis eina iš šiaurės į pietus, tai yra, ta kryptimi, kuria išskrenda ir parskrenda paukščiai.
O štai žvaigždynas Sietynas, katras diletantų maišomas su mažaisiais Grįžulo ratais, pasirodo, yra Subaru ženklas, kas man visiška naujiena buvo. Paprastas mirtingasis plika akimi žiūri šešias žvaigždes 1953 m. penkios japonų kompanijos susijungė į korporaciją, ir nusprendė prekės ženklui naudoti Sietyno žvaigždyną: penkios mažos, ir viena ryški žvaigždė. O pats žodis “Subaru” reiškia “Vieningas, sujungtas”.Visą šią informaciją aš pragooglinau, ir čia jau surašiau teisingą variantą. (Gidas kiek nugrybavo, sakydamas, kad Subaru sudaro septynios kompanijos, be to, jis sakė, kad Subaru reiškia saulę. Moku vienintelį žodį japoniškai, ir tai yra būtent saulė – sajuri, o ne subaru).
Taigi visom prasmėm kelionė išėjo į naudą. Prasiblaškymas suderintas su pasaulio pažinimu. Dar reikėtų aplankyti ir Etnokosmologijos muziejų, katro šeimininko Gunaro Kakaro žmona sode augina naktį šviečiančius augalus. Man čia iš viso atrodo fantastika: paėmė žmogus plikas patalpas, padarė toookį muziejų, ir žmoną susirado kosmosą betapančią ir “mėnulio sėklas” auginančią. Pasipiršo per antrą pasimatymą, nes žinojo, kad taip reikia. Oj nemėgsta Kakaro rimti mokslininkai, observatorijos vyriškiai labai nepatenkinti būna, kai mitų pilną Etnokosmologijos muziejų kas nors drįsta sumaišyti su observatorija, bet nuvykti į muziejų verta, ten diletanto akiai labai daug gražių dalykų yra.
Rekomendacijos:
Vietas rezervuoti iš anksto telefonu;
Jei observatorijoje reikia būti vidurnaktį, iš Vilniaus išvažiuoti anksčiau, nei 11.10;
Pasirūpinti savo ir žioplų artimųjų sveikata: pasiimti termosą arbatos ir kokio nors tauraus gėrimo;
Skirti deramą dėmesį aprangai: apsirengti viską, kas šilčiausia, ypatingą dėmesį skiriant kojoms. Labai tinka poledinės žūklės gerbėjo rūbai. Ir mieli batų gamintojai, pradėkit pagaliau gaminti žieminius batus su storesniu nei 5mm padu. Nesuprantantiems reikalo rimtumo reikėtų įsivaizduoti valandą stovėjimo lauke prie minus 24, kaip kad buvo šiąnakt.
Kai eisit susimokėti (100 lt grupei. Kiek žmonių atvažiuoja, iš tiek dalini šimtą, plius dar po 10 lt. žmogui. Mums išėjo po 17 lt.), žvilgtelėkite virš stalo. Ten – ranka darytas kalendorius su visokiom kosmologinėm nuotraukom. Viena ponia, tokia vargonininkė, kazimierietė, yra taip susižavėjus “galaktikų sombrero” (nuskaičiau iš kalendoriaus), kad pati kruopščiai dirbo, kol sukūrė kalėndorių, nuotraukas ir tekstus jame. Mes, cinikai ,nusprendėm, kad ji nori surasti tiesesnį kelią į dangų, jei kartais dievo nėra.
Taigi pirmoji žiema, dėl kurios šalčių per daug neburbu, o beveik džiaugiuosi, eina visai smagiai. Ir tame, kad naktį sustojus visiškai tamsiuose Molėtuose, jauti, kaip ledėja liūlys, irgi yra smagumo. Man tik rogučių trūksta.
Pastaruoju metu pradėjot tuntais eiti čia pagal “rupkiu klubas”. Tai jei jau atėjot, pasisakykit, iš kur apie jį žinot ir kodėl domina, kas tai yra? Turbūt nusiviliate, nes atsakymo nerandat ir čia. Et, apmaudu.
Perverčiau vieną teminį blogą. Turiu pasakyt, kad labai jau daug visko prirašyta: ir rūžavų reikalų pasiskaičiau, ir kritiškų vertinimų, katrie į naudą. Tada kažkaip nublūdijau į pagrindinį blogas.lt puslapį, kur publikuojami naujausi įrašai. Paspaudžiu pirmą pasitaikiusį, ir beveik apsivožiu. Gal nelabai supyks, jei pacituosiu.
vyrams susiproteti
juk mes esam kažkas daugiau nei vienos dienos nuotykis.
Kažkas reikšmingiau nei celiulito fomavimosi vieta.
Kažkas, kuo reikia rūpintis.
Kažkas, kas nori šokti.
Kažkas, kas laukia komplimento.
Kažkas, kas gimdo vaikus.
Tas kažkas yra pilnas švelnumo ir laukia, kada galės juo pasidalinti.
Kažkas, kas bus močiutė.
Kažkas, kas mėgsta svajoti…
Kadangi užsiimsiu nauja darbine veikla, man reikia pasidaryti sveikatos pažymą, jog esu įgali dirbti.
Keliai yra du: eiti į polikliniką arba į privatų kabinetą.
Kadangi poliklinikų ir kitų panašių įstaigų nuo senovės nekenčiu kaip velnias kryžiaus dėl įvairių priežasčių (neišeina prisiskambinti, ilgai po visur varinėja, reikia laukti, nesiskaito, bjauri atmosfera), užsirašiau privačiai.
Skambinau 15 min., kol pagaliau bobos baigė kalbėti ir padėjo ragelį. Suirzusiu tonu liepė atsinešti kažkokią ū9ęšqų9uhaoihuqy formą, nieko nesupratau, ir jau pradėjo regzti, kaip kuo daugiau man visokių tyrimų padarius. Kaina, sakė, apie 70 lt. Šitai man nepatiko, nes prieš keletą metų mokėjau 40 lt, ir plaučių niekas man nesigviešė šviesti, be to, ten atmosfera yra nemaloni, o ir nesiskaito. Kai prieš penkmetį dariausi pažymą teisėms, man akis tikrino taip: žiūriu žiūriu, ogi nieko nematau toje eilutėje. Man SUDIKTAVO raideles, liepė pakartot, ir tiek žinių.
Taigi man nelabai patiko privatus reikalas, ir pasiskambinau į savo polikliniką, kurioje nesilankiau nuo Ivano Rūsčiojo laikų. Atsiliepė iš karto, maloniai prisistatė, turėjau garbės su Gražina kalbėt. Tai va, kaip yra: susimoki 34 lt., apsilankai trumpam pas gydytoją, ir iš karto gauni pažymą. Apsiėjau be jokių ųšq9ūėūyuhm blankų iš darbdavio, tik pačiai reikėjo pasirodyt. Paprasta.
Tai kodėl gi aš, ir ne tik aš, bet ir daugelis kitų, turėtų eiti į privatų kabinetą, kur ant tavęs rėkia, liepia atsinešti kažkokius popiergalius, akivaizdžiai bando pridaryti nesąmoningų tyrimų, jis įrengtas taip, kaip bjauriausias poliklinikos kampas, ir dar už tai mokėti 70 lt? Jei alternatyva yra tą pačią dieną nueiti į polikliniką, susimokėti dvigubai mažiau, ir niekas nereikalauja kažkokių nesuprantamų blankų iš darbdavio? Galima darytis ir nemokamai, tik tada laukti reikia, o šito aš nemėgstu.
Turbūt nusiviliate, nes atsakymo nerandat ir čia. Et, apmaudu.
Leptelėjimai