“Oooo, kaip tu mąstai. Aš taip nemąstau” – pareiškė man vakar kai kurie žmonės, kuriuos bandžiau išsitempti laukan, neva tai pavasariu džiaugtis. Suprask, į galvą neateitų eiti į lauką, jei galima šiltai sau tūnoti su taure rankose. Lauku tapo Trakai, kažkaip nieko originaliau neišėjo sugalvot. Iš tiesų tai varau dievą į medį, vis prisimenu per teliką matytą reportažą apie vėžiu sirgusį berniuką, kurio svajonė buvo pamatyti Trakus, bet – nėra iš ko. Taigi grįžtant prie temos, Trakai yra labai gerai.
Nuodėmingo apsivalgymo kibinais turbūt neverta minėti, nes jaučiuosi sąžiningu darbu sporto salėje juos užsidirbusi. Didesnio dėmesio man, asfalto vaikui, pasirodė vertas pasivaikščiojimas užšalusiu ežero iki Užutrakio dvaro. Einam einam, vėjas pučia pučia, sniegas lyg vanduo atrodo, banguoja net nuo vėjo. Veidas, priešingai nei turėtų būti pavasarį, įraudęs nuo žvarbos.
Prisimenu, vieną žiemą turėjau svečių iš Ispanijos, tai žmogus buvo iš nuostabos pakraupęs, kaip galima vaikščiot ant užšalusių vandens telkinių, jam taip tas pasirodė įstabu, kad pliauškino fotiku į visas puses, įdavė man į rankas savo leidžiamą žurnalą, maždaug: parodysiu skaitytojams, kur leidinys skaitomas – net ir ant užšalusių marių. Ir tokių kaip tas svečias taigi devynios galybės, taigi objektyviai gražu.
Vienoj vietoj sutraškėjo ledas. Aš ir rupkė kad liuktelėjom į šoną, ir pradėjom spūdinti į šalį, kur matosi žmonių pėdos. Labai komiškas ir durnas vaizdelis: dvi mergos pridėjo į kelnes ir tyliai spūdina šonan Gerai, kad turėjom gudresnių žmonių šalia. Pasigirta iš priekio “čia gi trijų sluoksnių ledas”. Rupkė neišgirdo, pamanė, kad žmogus šaukiasi pagalbos Turiu pasakyt, kad mūsų mergiškas miestietiškas neišprusimas buvo smagiausia dienos dalis su daug nuoširdaus juoko. Ir savęs, žinoma.
Prisimenant nuotykius tame pačiame ežere, tai mes su Rupke turėjom nuotykių ir vasarą. Taigi, kokie du tūkstančiai septintieji. Dvi merginos džiaugiasi vasaros diena, ir plaukioja vandens dviračiu ežere. Jautri siela abiejų silpnoji pusė, tad siūbuojam, ir grožimės landšaftu: o dangus juodas juodas, o žaibai žaibuoja žaibuoja, o jau formų įvairovė, o jau koks grožis. Kaži, kiek procentaliai būna kamuolinių žaibų? O esi mačiusi? aš tai ne. Bet kaip gražu vis gi tie žaibai. O tu matai, kad ežere nebėra nei vienos jachtos? Aha. Kaip manai, lis? Jau lyja! ir žaibuoja vis arčiau! Mes esame čiut ne aukščiausias taškas keliasdešimties metrų spinduliu. Minam!
Lygiai po 10 sekundžių buvom šlapios iki paskutinio siūlelio, žinoma, vasarą daug siūlelių nenešiojam. Nieko nesimato, kur link plaukti, bet kažkaip nenuplaukėm atgal į ežero gilumą, kas mus, jautrias sielas, ir galėjo ištikti. Tik išlipus, lyti nustojo. Tad teliko tik išsigręžti suknutes ir plaukus.
Čia tiek visai neįdomių prisiminimų, bet net ir aš pradėjau laukti šiltesnių dienų. Nors aš šiai žiemai ir labai tolerantiška, bet kovo vidury kad snigtų kaip per klasikines kalėdas – to net ir man per daug. Nebent ryt poryt dar kas rogutes iš kur nors suorganizuotų, nes šituo džiaugsmu nespėju pasidžiaugti jau kokius 10 metų. Nors lygiai prieš metus deginausi Ispanijos paplūdimiuose, bet užteks šnekėt: reikia mašiną nukasti, krūvos reikalų.
Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės.
Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau “Krikštatėvį”. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: kol kaime nieko nėra, ji šeria katinukus. Tik užmačius žmones, pradėjo tarškėti, tik kad ana labai taukšti mėgsta, ir visko čia nenupasakosiu. Bet klausau, klausau, ir vis liūdniau darosi.
Moteriai 82 metai. Užaugino du sūnus, palaidojo vyrą prieš 14 metų, kaimynus vieną po kito. Pardavė arklį, karves, beliko tik dvi vištytės ir sūnaus dovanotas šuniukas. Kai pardavė arklį, naujieji šeimininkai pasakojo, kaip arklys ištrūkęs pasileido bėgti namų link, bet vidury laukų sustojo, galvą nuleido, pabuvo taip minutėlę… ir nuleidęs galvą sugrįžo pas naujuosius šeimininkus. Liūdna.
Toji Birutė ir sako: “aš jūsų kates dabosiu, o jūs kai cik atvažiuosit, dabokit senu bobu. Boba jau baigia nusibaigc, gyvenimas į pabaigu eina. Ir kaip jau atminties neturiu, vaikel vaikel”. Na ir panašiai, bet aišku, viskas dzūkiška gražia tarme.
Pasivedus į trobą vis rodo savo sūnaus, profesoriaus, nuotrauką laikraštyje, ir vis prašo: “vaikeliai, kai tik atvažiuosit, būtinai užeikit, nepamirškit senos bobos. Čia vienai būnant nudurnėt galima.”
Dar Birutė papasakojo, kiek dėmesio jaunystėje iš bernų sulaukdavo, kaip su vienu labai gražiu draugavo, kur visos mergos mylėjo, ale atsirado toks Jonulis, katras labai jos mamai patiko, rankas tik bučiavo, ta ir prisakė Birutei už jo tekėti. Ir ištekėjo, ir po ilgo gyvenimo kartu palaidojo. Mums bekalbant, nei vieno blogo žodžio apie jį nepasakė. Mama parinko, ir gyveno. Kartais galvoju, kad ta per didelė laisvė žmogui tik bėdų sukelia ir neramumų vidinių. Sukis į visas keturias pasaulio puses, ir jokios gairės, jokio orientyro.
Pas vaikus į miestą moteris nenori važiuoti, nors ją visaip bando prisikviesti. “Kam aš ten reikalinga, tik trukdysiu. Indų plauti vis tiek negalėsiu, viską daro mašina”. Taip ir eina Birutės dienos. Vienišai, tik kartais su moterimis kalba rožančių, o kiekvieną sekmadienį vyksta miestan, į bažnyčią. Su šuneliu televizorių pažiūri, marčioms ir jų draugėms skaras mezga. Papasakoti ji tikrai turi ką, nėra ji tokia “durnu senu bobu”, kaip ji pati sako, ir kalbėt moka gražiai. Iš tiesų ji mūsų visai nepažįsta, tai kas, kad vaikystėje iš jos eidavau pieno parsinešti, ji to neatsimenu. Esu tik jos kaimyno ir šiaip labai gerbtino žmogaus anūkė, tiek to mano nuopelno, o nepaleidžia, kalba, kalba, vis prašo dar pabūti, per prievartą saldainiais maitina.
Ir kuo toliau, tuo liūdniau… Negi tokia turi būti žmogaus gyvenimo pabaiga? Vienam, maldaujant, kad kas nors ateitų su tavim pakalbėti, kad kas nors tavo saldainius valgytų, nes nes baigi nublūsti nuo vienatvės?.. čia, žinoma, turėtų iššokti gauja perdėm racionalių žmonių, sakančių, kad žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, buvo laimingas, vaikus užaugino ir t.t. Bet tai ir liūdniausia, kad galiausiai žmogaus laukia tokia pabaiga. (Negaliu sakyt, kad visų žmonių taip gyvenimai baigiasi, bet kur kas daugiau, nei gali pasirodyt.)
Kita gauja gali pradėti aiškint apie pomirtinius gyvenimus, ir kad tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Bet.
“Baisu, kaip greitai iš žmogaus nieko nelieka” – sako Birutė. Ir net jei ne mirtinos ligos, ir kiti siaubai, vis tiek man jau atrodo, kad gyvenimas eina labai greitai. Gal todėl mane labai erzina visokie pasisakymai, kad kur tu skubi, ką tu darai, ko tu čia nori, taigi tokia jauna, dar tiek daug visko prieš akis. Gal todėl man atrodo, kad neturiu laiko beprasmėms diskusijoms, žmonėms, su kuriais man neįdomu, ir kad labai dažnai darau visai ne tai, ką darydama iš tiesų džiaugčiausi.
Bet kiekvieną dieną vis daugiau lieka ir už nugaros.
“…kai pasirodė pavandeniavęs mėnulis, obelys ėmė purtyti nuo savęs žiedus, ir melsti taškeliai, sukdamiesi ore, ėmė kristi į išraustą žemę, užklodami vandens prisisunkusias duobes ir juodas obelų šaknis.
… Ateina nauji amžiai ir viską rauna su šaknimis… Viską?”
Citata: “gerai, kai užsieniečiai atvažiuoja, tuo pačiu ir sau miestą parodai”. Čia akmenys į itin darbingo, bet visai netūsingo žmogaus daržą. Mano, jei kam neaišku.
Taip besiruošiant miesto rodyti tiek sau, tiek svečiams, supratau, kad reikia patobulinti frizūrą. O tokių daiktų, kaip lakas, žele, putos ir pan. aš neturiu. Tad užpyliau cukrų vandenuku, pamakalavau ir tuo vandeniu formavau ala garbanas (kurių neturiu, o norėčiau). Vat ką duoda visokių praktinių patarimų sovietmečio moterims skaitymas.
Tik va… žiema dabar, o tai negi taip moterytės gražindavosi ir vasarą? O kaip bitės? Širšės? Beigi kiti saldumynų mėgėjai?
Super skanus kriaušių pyragas Kultūros namų kavinėje
Linksmas medis
Birštonas – vienas mano mylimiausių miestelių Lietuvoje. Neslėpsiu, kad nesu miestukų ekspertė, bet jau kai patinka, tai patinka. Nors kiek esu jame buvusi, tai tik darbo reikalais, bet tai nekliudo įvertinti grožį, ramybę, ir žmonių gerumą.
Labai didelį indėlį į emocijas vietos atžvilgiu sudaro žmonės. O pirmas birštonietis, su kuriuo susipažinau, buvo Juozas Aleksandravičius, puikus istorikas, geografas ir istorijų pasakotojas.
Taigi jau prieš kokius ketverius metus pamilau Birštoną, bet vis neprisiruošiau ten sugrįžti. Ne per seniausiai ten lankiausi, na, ir vėl darbo reikalais. Derėjo anksčiau aprašyt, bet įkvėpimas mano nueina kitiems reikalams pastaruoju metu.
Trumpai pasakius, tiems, kurie nori ramybės (man), tai pati ta vieta. Nėra palanginio-druskininkinio šurmulio. Kadangi pastarajį kartą Birštone teko apsilankyti ne vienoje maitinimo įstaigoje, rekomenduoju kriaušių pyragą Kultūros namų kavinėje. Beje, Kultūros namai taip sutvarkyti, kad nei iš tolo neprimena to, kas nūnam lietuviui iškyla prieš akis, išgirdus šį žodžių junginį. O picerijoje – martinį. Trys litai. O gal du pem?
Picerija tai ta vieta, kur renkasi miestelio jaunimėlis įvairiom progom, pvz, kašio pažiūrėti. Po dienos darbų nuėjom ir mes ten, tik aš nepasirūpinau savo išorinu grožiu, ir pasidabinau džemperiu. Įėjus vidun, pamaniau, kad labai teisingai atrodau, nes visame kabake nebuvo nei vienos moters, tik kokie 20 bernų. Paragavus, paragavus, einant namo, užkalbino trys iš jų, rūkantys tarpduryje. Labai mandagiai palinkėjo gero vakaro. Tikėjausi blogiau Horizonte mačiau Birštono vyriją po du, po du, einant namo. Tiesia trajektorija. Tvarkinga viskas: moterys, kaip ir reikia, namuose, vyrai pažiūri kašį, išgeria po porą alaus, ir be jokių problemų nei darymo, nei ieškojimo – gražiai namo.
Užtat kitą dieną išvis likau be žado. Žioplumo, išsiblaškymo (ne mano) įtakoje, ar tiesiog ne taip susiklosčius žvaigždėms, pametėm mašinos raktelius. Džipo, BMW, naujo, brangaus. Mašinoje – jokių slapukų. Na, nėra raktelių, nėra. Kol iš Vilniaus atvažiuos autobusas su atsarginiais rakteliais, mes neramia širdim dirbam, ir vis nervingai pakrizenam, ar dar rasim mašiną.
Radom mašiną, ir raštelį užu lango. Rasti BMW rakteliai. 8676xxxxxx. Susitikus su radėju, išsižiojau iš nuostabos: ateina du tokie bernaičiai, na tokie, truputį išsigąsčiau, jei kalbintų. Sako: radom ant kelio, jau du kartus buvo pervažiuoti, pradėjom spaudalioti, žiūrim, atsirakino. Tai galvojom biški pralėkti, bet ai, nelėkėm. Tada jūsų visur ieškojom, ėjom per sanatorijas, savivaldybę, gal kas girdėjo. O jūs buvot versmėje ir kultūrnamy, ar ne?
Įdomiausia, kad ten ir buvom. Taigi visas miestas jau žinojo apie mus ir mūsų veiklą. Beje, kad bernaičiai mūsų ieškojo, faktas, nes raštelis buvo suraitytas ant vienos iš sanatorijų lapuko, o iki jos paėjėti reikėjo.
Tai toks tas Biršono jaunimas. Ponas Juozas sako, kad birštoniečiai, nenorėdami atsilikti nuo visos Lietuvos statistikos, per metus nuvaro vieną mašiną. Teisingai, reikia, kitaip dar pamanys žmonės, kad Birštonas tai koks kaimas.
Kavinukėje prie stoties šypsojausi klausydamas trijų draugių pokalbio. Draugės pensijinio amžiaus, sėdi sau, geria kavutę ir brenduką, ir balbatuoja apie vyrus. Kuris vinį moka įkalti, iš kurio kokia nauda, viena sakė vyro neturi, ale jai šildymą kompensuoja valdžia
Maži miesteliai man patinka ir savo lapatynais. Skudurynais. Na, kaip bevadinsi. Tai štai, pagrindinėje gatvėje, einant link picerijos ir Tulpės sanatorijos, yra du skudurynai. Vienas priešas kitą. Viename mums sako: kad visi tokie žmonės geri būtų, kaip jūs… nėra Birštone žmonių, nėra. O kitame aptikom nuostabią pakabą naujų Papaya rūbų.
Bet čia vis buitis. Nagi tikrai sau viešai pasižadu šį pavasarį ten bent porą dienų pailsėti. Visokie masažai su čiobreliais savaime aišku, kad gėris yra, bet aš labai vertinu ir pasivaikščiojimus Nemuno promenada, o ir nuo Vytauto kalno gražūs Nemuno vaizdai atsiveria. Žiemą Vytauto kalnas virsta slidinėjimo trąsa, su papėde čiuožinėjumui.
Šio antradienio daina: Scorpions “Humanity”. Šį rytą važiuodama į darbą per radiją išgirdau šitą, sankryžose linksminau kitus eismo dalyvius savo “you are a drop in the rain”, darbe mažumėlę ausys buvo kituose garsuose paskendusios, bet grįždama namo vėlgi tą patį gabalą per radiją grojo. Manau, kad protingesnis muzikos vartojimas yra ją taupyti, neleisti sau jos persiklausyti, bet kur kas patrauklesnis būdas yra be sustojimo klausyt kokį šimtą kartų.
Man patinka vaikai. Kol kas – svetimi, jei viskas gerai, bus ir savi. Kartais, kai daug klykia, nemiega ir spjaudosi, jie užknisa ir mane, bet tikrai ne taip stipriai, kaip jų tėveliai, katrie labai pamėgę Facebook’ą.
Kodėl reikia kokiems 400 šimtams savo “draugų” įkelti video, kuriame tavo bamblys šlamščia košytę, o fone girdisi laimingo tėčio krykštavimas? Aš suprantu, kad kai vaikutis savo racioną pradeda įvairinti tyrelėm bei obuolių tarkiais, visai smagu, nes va, jis auga, didėja, vienžo, džiugu. Smagu mamai, tėčiui, kuris tą trapų padarėlį laiko savo tvirtose rankose, smagu močiutėms ir dar turbūt dviems nėštukėms draugėms (aš sakyčiau, besilaukiančioms, bet tiek to, madingas žodis). Bet kam, kam, pasakykit jūs man, tai reikia dėti į youtubą, linkinti į FB, kam reikia viešai džiaugtis, kad tavo palikuonis jau sisioja į puoduką? Atrodo, jau esu dėl to purkštavus, na bet kad ši tendencija tik žiaurėja. Aš žinau, tai yra laisva šalis, socialinis tinklas, galiu užhidinti žmones, bet man nerimą kelia klausimas, kodėl žmonės taip daro.
Bus baisiausia, jei mane kada ištiks kūdikinė psichozė, ir pati pradėsiu taip elgtis. Jei taip atsitiks, tikiuosi, draugai ir artimieji mane sudrausmins.
Nors man dabar visai ne lachūdros galvoje, Rupkių klubas neleidžia pamiršti apie pastarųjų egzistavimą. Rupkė atkasė dar vieną itin taiklią lachūdros vizualizaciją.
Štai šitas padaras iš tiesų vadinasi blob fish, jojo apibūdinimas įspūdingai lachūdriškas: ši žuvis gyvena nesuvokiamose gelmėse, neturi raumenų, visas kūnas yra kažkoks žele, todėl plūduriuoja vandenyje neeikvodamas energijos plaukimui.
Energijos nereikia net ir maisto paieškoms, nes šis padaras tūno savo tamsybėse, ir laukia, kol kokia nelaiminga dūšelė praplauks pro šalį, kone į nasrus įplauks.
P.S. Jei manotės esantys lachūdros, tai turbūt taip ir yra, tik žinokitės, kad jei mes jūsų nepažįstam, mes taip jūsų ir nevadinam.
Dabar yra taip: labai reikėtų, kad pavyktų užmigti greitai, na, maždaug, dabar. Jau kelios dienos, kaip reikėtų. Bet kažkodėl iki dvylikės neišeina. Ar kas žino gerą būdą užimti tada, kai norisi, o ne tada, kai apgalvota viskas, kas buvo, yra, ir bus? Alus, seksas ir panašūs tradiciniai patarimai – ne kažkas.
Įsigijau šiandien tokį protingą vadovėlį. Aišku, galėjau sulaukti, kol gausiu jį dovanų, bet šį kartą pati apsirūpinau ištekliais: įlėkiau į Vilniaus knygų mugę dešimčiai minučių, prigriebiau reikalingąją gudriąją knygą, pamačiau savimi patenkintą Užkalnio veidelį ir dar porą garbių literatų, nuo kurių lengvai padvelkė brenduku, o kad jau TV nieko gero visiškai nerodo, belieka tik tą knygyščią skaityt.
“Per pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje įvyko didelių pokyčių. Visuomenė pasiekė naują būvį – perėjo iš industrinės į informacinę visuomenę”. Ir t.t. ir panašiai.
Pats gražiausias kaimas Lietuvoje – Zervynos. Man jis ne tik gražiausias, o ir mieliausias, bet turbūt ir gražiausias dėl to, kad su juo susiję labai daug mano prisiminimų. Vaikystėje praleisdavau bent kelias vasaros savaites. Praleisdavau ir tiek, per daug negalvodama, bet juk vaikai to nedaro. Keliuke link daržinės kasdavau duobes, mat smėlis labai švelnus toje vietoje, rikdavau titnagus, o Varėnos rajone jų daug. Su seneliu, kuris man gimus pareiškė, kad jis nėra senelis, ir jį vadinti reikėtų tėvučiu, rinkdavom grybus ir uogas. Vėliau sėsdavau juos perrinkinėti, o vakare keliaudavom pas kaimynę pirkti pieno. Kadangi seneliui patinka meistrauti visokius grožius iš medžio ir metalo, visas kiemas būdavo nuklotas medžio pjuvenom. Ir tokiom medžio garbanom, kurios lieka obliuojant, puošdavau smėlio pilis. Kartais rinkdavau kolorado vabalus. Jie visai gražūs. Per kopūstų lauką eidavom link geležinkelio, perėję jį, traukdavom link ežero, kur ne visai sėkmingai mokiausi plaukti.
Kartais močiutė virdavo uogienes, bet kadangi ji miesto ponia, tai nebūdavo labai dažnai. Labai džiūgaudavau, nes gaudavau suvalgyt nugriebtas putas. Dar ir puodą išlaižydavau. Turbūt nieko skaniau nebūčiau sugalvojus už keptus svogūnų laiškus su duona. Prie pirties buvo toks pseudo darželis, kokios dvi lysvės salotų ir svogūnų. Nelabai mes dideli ūkininkai, užtenka miško ir vandens.
Vakarais negalėdavau ilgai užmigti, negaliu to ir dabar. Tada klausydavau tokio balto didelio žadintuvo garsaus tiksėjimo. Kartais atsiklaupdavau lovoje ir žiūrėdavau per langą, į kaimynų pievą. Vakarais ir paryčiais nuo Ūlos kyla rūkas. Rūko pieno juostose paskęsta žolė, paupio krūmai, medžiai, nebesimato ir kaimyno pirties. Ryte labai tingisi eiti per rasotą žolę iki būdelės, bet įsispyrus į koridoriuje besimėtančius kaliošus, bėgu, skaičiuodama žingsnius. Turėdavo užtekti kažkokio konkretaus skaičiaus, dabar nepamenu, gal 27?..
Šeštadienį po kokių 10, jei ne daugiau, pertraukos buvau Zervynose. Žiemą viskas atrodo kitaip. Bet vis tiek, labai gražu. Graudžiai gražu.
Kadangi aš jau esu truputį pliuškė ir svajotoja (kai turiu laiko), per langą žiūrint į sniegus, galvelėje užgimė dar vienas idiliškas vaizdelis. Dabar ten gyvena ir realizavimo laukia jau du vaizdeliai.
Gerai, kad turėjom gudresnių žmonių šalia. Pasigirta iš priekio “čia gi trijų sluoksnių ledas”. Rupkė neišgirdo, pamanė, kad žmogus šaukiasi pagalbos 
Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės.
Leptelėjimai