Kaimynų bendruomenė

Pirmas įrašas teoriškai turėtų būti pagerintas, bet šiuo metu visiška buitis smelkiasi į mane. Kaimynų pavidalu.

Per savo gyvenimą neteko susipažinti su daugeliu kaimynų, nes gyvenau gan sėsliai. Pirmus 19 savo gyvenimo metų apie juos žinojau viską, ką ir pridera žinoti nedidelio daugiabučio gyventojai : vardus, pavardes, metus, šeimynines istorijas, laimes ir dramas, darbovietes ir šunų vardus.

Dar trejus metus, pakeitusi gyvenamąją vietą, apie naujuosius kaimynus nežinojau nieko, išskyrus tai, kad mėgsta pilką, rudą ir juodą spalvas, kartais pykstasi, ką išduoda nelabai gerai izoliuotos sienos ir įsivaizduoja, kad jauni žmonės yra turtingi.

Tiesa, buvo toks Artioma, kuris mėgdavo išgerti, ir rytais šūkauti po langu. Man laikinai besikraustant iš namų, vieną kiek sunkoką pošventinį , šaltą sausio rytą, jis padėjo į mašiną nusinešti šlamštadėžės – dėžes prikrautas įvairių sentimentų apraiškų.

Keletą mėnesių gyvenau Ispanijoje. Kaimynai pasižymėjo itin didele gyvenimo patirtim, sukaupta per kokių 80-120 metų, netolerancija muzikai, vėjo trankomoms durims ir garsiu juoku, ir ant durų klijuojamais rašteliais apie galimybę kviesti policiją dėl padidinto decibelų kiekio.

Dabar gyvenu tokioje bendruomenėje, kuri man yra visiškai neįprasta. Žmonės bendrauja laiptinėmis, o laiptinėje yra penki butai. Įėjimas į juos yra iš atskiros lauko laiptinės. Taigi butas nr. 19 kiekvieną trečiadienį rengia suneštinius vyno vakarus, pašviestus žvakių šviesų. Laiptinės bendruomenė susėdusi aptarinėja įvairius gyvenimo reikalus, gurkšnoja vyną, glosto bendruomenės šuniukus ir taip paprastai džiaugiasi trečiadienio vakarais. Kol kas man tai nėra labai džiugu, nes vargina kalbos barjeras, bet bendruomenė džiaugiasi, galėdama tobulinti savo anglų kalbos žinias ir krykštauti iš lietuviškų žodžių galūnių, tokių, kaip jorkšyro terjerAS.

Be abejo, ir rūkymo pertraukėlės vyksta toje pačioje laiptinėje – balkone. Ten visada kuris nors iš kaimynų skaito žurnalą, aiškinasi santykius, laisto geles, džiausto skalbinius arba paprasčiausiai nieko neveikia. Norėdama lengvai pasinuodyti, esu priversta socializuotis ir palaikyti pokalbį bent jau draugiška šypsena. Jau pradedu svarstyti galimybę rūkyti per langą, nes mano šiaurietiškui būdui visai nesinori blykčioti šypsenom ir pasakoti apie save tik todėl, kad turiu žalingą įprotį – rūkyti.