Šį rytą taip nelengva, nes vakar norėjosi šventę švęsti. Keistu būdu patekau į dviratininkų kasmetinį užgėrimą, vienintelė užsienietė, vienintelė nevarginanti savęs pedalų minimu šimtais kilometrų, vienintelė “civiliais rūbais”, tai yra, neįlindusi į dviratininkų aprangą, man primenančią Borato maudymosi drabužėlį :] Tad labai traukianti dėmesį, pasireiškiantį nuolatiniu taurės papildymu. Dviratininkų bendruomenė buvo nusipelniusi ir maisto, nešamo kalnais, ir gėrimų, besiliejančių iš bokalų/taurių/butelių, nes nuo pat ryto mynė per kalnus ir upes, priešingai, nei aš. Bet čekai žmonės vaišingi ir svetingi.
Anglų kalba ne su visais pabendrausi, o visos tos slavų kalbos man oj kaip sudėtinga. Čekiškai moku kelis žodžius, bet gi negaliu su buteliu prisigretinusiam dėdei sakyti “chudaček” – vargšeli. Tad mano vakaro sugėrove patapo viena krepšininkė, kuriai teko išmokti angliškai bevarinėjant kamuolį po Europą. Pradeda mosikuoti kokiu šešioliktu šampano buteliu, priekaištingai apžvelgia visų taures, pareiškia, kad jai reikia vietos, taip kad šiop šiop, gerkit greičiau! Bože.
Sportinis šampano atidarinėjimas suteikė drąsos. Perėmiau vieno pažįstamo pažįstamo turko patirtį. Jis, prisisiurbęs džino su toniku, puikiai kalba ir angliškai, ir ispaniškai, bet blaivas beveik nieko neišlemena, o tik kartoja klausimus.
-Ayhan,will you go to La Boheme tonight?
-Yes, Gabija, I will go to La Boheme tonight.
štai tokie tie pokalbiai būdavo.
Taigi vakarui įsisiūbavus, įsitaisiau tarp dviejų čekų, visai nekalbančių angliškai. Na ir ką, ir kalbėjom kažkaip, pati nesuprantu kaip. Prahos metro išmokau keletą žodžių: įėjimas, išėjimas, persėdimas ir angelas. Dar moku pasakyti “burokas, šuo, katė, alus, varna, bažnyčia, vargšiukas, ko nori?”. Įdomus pokalbis mūsų buvo. Prasmingas toks. Naujojo mano draugo, kurio vardo nežinau, bet vadinau angelu, nes garbanotas kaip gyvatė, sūnus lakstė aplink ir rinko šampano kamščius.
Čia, jei ką, buvo dviratininkų šventė, o tai reiškia, kad į užmiesčio barą visi suvažiavo dviračiais. Ir grįžo tuo pačiu būdu, tik ne taip paprastai.
Viena maža moterytė pradėjo namo važiuoti ne savo dviračiu – susipainiojo šiek tiek, vieno aukšto dėdės priemonę nusavino. Nors vos vos pedalus siekė. O tikrasis dviračio savininkas važiuodamas namo mažumėlę nusivertė į krūmus. Kažin, kokios nuobaudos taikomos už dviračio vairavimą išgėrus?
O prizai už dviratininkavimą nusėdo mano tašėje, nes vienintelė ne dviračiu atvažiavau. Taigi dabar rankinėje yra: gertuvė, fleškė kitaip pasakius, siuvimo reikmenų rinkinys, dviratininko apranga, krūva pakvietimų į sporto klubą, manikiūro rinkinys, trys peiliai.
Štai taip šventę vakar švenčiau.
Leptelėjimai