Jei jau Ispanija yra Europos galva, Portugalija, būdama labiausiai į Vakarus nutolęs kraštas, kur baigiasi žemė ir jūra prasideda, yra tartum karūna ant galvos
Luisas Vaz De Camoes
Tokius žodžius perskaičiau ruošdamasi kelionei į Portugaliją. Pati pamačiau – ispanų jie nemėgsta. Ir patys yra kitokie.
Portugalija save laiko Atlanto šalimi, o ne vien Pietų Europos kraštu. Kadaise tai buvo galinga jūrų valstybė. Vėliau Portugalija sumažėjo, prarado užjūrių žemes. “Gal todėl portugalams nesvetima nostalgija, ilgesys”, – svarsto Europos Parlamento tarnautoja portugalė. Portugalų kalboje net yra žodis, kuris neturi atitikmens kitose kalbose; tas žodis reiškia žmonių, išplaukusių į jūras ir negrįžusių, bei žemių, kurias ši šalis prarado, ilgesį.”
Didžiųjų kelionių ir atradėjų šalis – Portugalija. Visa išgrįsta mažom akmeninėm plytelėm, apaugusi palmėmis ir ryškiaspalviais žiedais. Ir skendinti tabako dūmuose.
Rūkymas ir taksi
Tik išlipus iš lėktuvo net nekyla klausimas, kur čia rūkoma. Iš karto patenki į cigarečių dūmų kamuolį. Negaliu sakyti, kad man tai buvo blogai, bet… rūkoma čia net ir prekybos centruose. Ir viena sunkesnių užduočių būtų Lisbonoje, kaip ir visoje Portugalijoje surasti kavinę, kurioje nerūkoma. Ir taksi visi rūko, tik mandagiai paklausia, ar galima. Taksi čia – puikus dalykas. Vėluoju į susitikimą, skubu iki viešbučio, kur tikiuosi rasti taksi, ir smalsiu žvilgsniu dairausi į gatves – tvarkos čia nėra. Automobiliai statomi ten, kur pauola – tinka ir pėsčiųjų parėjos, ir šaligatviai. Viltingai pasižiūriu į tuščią taksi. Vairuotojas klausiamai kilsteli dešinį antakį, aš kilsteliu abu. Apšaukęs kitus vairuotojus manasis dailiai sustoja prie šaligatvio. Kaina tokia pati, kaip ir išsikvietus iš anksto. Beje, kaina – 40 euro centų. Kaip pas mus.
Trumpa istorija
Siaurom Lisabonos centro gatvelėm lipu aukštyn, žemyn, aukštyn ir vėl žemyn. Gerai, kad nors nėra taip karšta – nors Portugalija ir yra pati šilčiausia Europos šalis, čia mažiausiai lyja ir saulės trūkumu niekas nesiskundžia, tačiau birželio pabaigoje „tebuvo“ 26 laipsniai šilumos. Man gerai, portugalams būna ir geriau. Aš čia jau tris dienas, ir iš matymo pažįstu visus elgetas – vienas paskui save vežiojasi vežimą su daiktais ir penkiais baltais šunimis, kitas dienomis sedi su ištiesta ranka, o vakarais dainuoja. Beje, ne taip jau ir blogai. Žinau, kad metro pasigirdęs stuksenimas reiškia, kad eina neregys (o gal regys) su ištiesta ranka. Pažįstu ir gatvės muzikantus, kurių čia daug, taip pat ir vaikiną, pardavinėjantį paties darytas pelenines. Piedro jis vardu. 
Šiuos naudingus indus jis daro žaibo greitumu iš cocos colos ir fantos skardinių. Klausia manęs – ar gerai gyventi Lietuvoje? Man neblogai – na negi sakysi kažką blogo apie savo šalį. Koks ten oras? Kaip pas mus? Na jau ne, žiemą pas mus šalta. O žmonės? Ką galima atsakyti į tokį klausimą? Visokių yra,sakau. Man,sako Piedro, čia žmonės nepatinka. Jie visada šypsosi, o už akių apkalba tave. Manau, kad visur taip – bandau palaikyti pokalbį. O Piedro taip nemano – jis nori po mėnesio išvažiuoti į Ispaniją ir niekada čia negrįžti. Jei tai tiesa, tai vaikinas jau ten.
Meilės ženklai
Tas tiesa – portugalai kitokie nei kiti pietų europiečiai. Jie rimtesni, ramesni, gal net liūdnesni. Net tradicinė jų muzika, fado, pasakoja nelaimingas istorijas apie išplaukusias meiles. Jie panašesni į lietuvius, negu į italus. Tik ne išvaizda – vis gi jie pietiečai. Ir labai džiaugiasi gausiomis ukrainiečių imigrantų gretomis, bent jau tais, blondinais. Žinoma, ne visi patenkinti brazilų ir buvusių Portugalijos kolonijų imigrantais, o kaip sakė viena mergina, jei tave gatvėje užkalbina vyras, tai geriau pasisaugok – tikras išsilavinęs portugalas to niekada nepadarys, jis tik žiūrės. Žiūrės ir moterys, jei tik kas nors sudomins – išvaizdos detalė tarkime.
Bet labiausiai jie myli savo jaunystę – iki 30 gyvena su tėvais, tingi pradėti savo verslą, nemato reikalo kurti šeimos. Jiems patinka vynas, bet su saiku. Tiek ir negeria, kiek kad šiauriau gyvenančios tautos.
Kur sardinės?
Visur. Galvelėse kepamos ant grotelių. Ant laiptų sėdi vyras, jo moteris stovi prie grotelių visa dūmuose ir varto šias itin kaulėtas žuveles. Tada vyras surenka jas ir sudeda ant ledo – jau galima pirkti. Restoranuose. Apibarstytos druska. Ir kiekvieno užsieniečio Portugalijos įvaizdyje. Atvažiuoja koks anglas ir reikalauja sardinių, ir jam nė motais kad sezonas jau pasibaigęs, o gal dar neprasidėjęs. Bet galima gauti ir aštunkojų, ir visų kitų jūros gėrybių. O nuėjęs į restoraną nepaaiškinsi, kad nori tik sriubos, niekas tavęs nesupras. Jei jau esi čia – valgyk, kaip žmogus – pirmas, antras, desertas, kava.
Kur vaikai?
Visur. Tipiškame portugališko maisto restorane muzikos neišgirsi. Ir dėl to, kad jos ten nėra, o jei ji ir būtų, per triukšmą nieko nesigirdi. Bet vaikų klegenimas privalomas. Įtariu, kad bene kiekviena save ir motinystę gerbianti lietuvė motina sau neleistų į barą vestis vienerių metukų vaiko, Portugalijoje tokios nerašytos taisyklės nėra. Vaikas – visateisis pilietis. Todėl baruose net specialios meinės kėdutės jiems yra, tokios pačios, kaip jų tėvams, tik mažesnės.
Kalbos
„Išvažiavai iš Lisabonos – pamiršk anglų kalbą“ – perspėjo lėkuve sutikta Portugalijoje gyvenanti latvė Natalija. Tiesa – sostinėje angliškai pakalbėsi ir su taksistais, ir su virėjais. Bet Portugalija nėra tik Lisabona – pamiršk ir anglų, o kai kur pamiršk apie skaitymą ir rašymą. Ne visi tai moka…
Futbolas
Niekad dar nemačiau tiek daug vėliavų vienoje vietoje, kaip Portugalijoje. Jom uždengti langai, jie kaip skalbiniai kadaruoja ant virvių, jos plėvesuoja ant taksi automobilių, apsivyniojusios ant merginų klubų ir šviečia ant vaikinų marškinėlių. Ir visa tai Europos futbolo čempionato garbei. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad raudonai geltonai žaliam vėliavų fone kartais blyksteli ir žaliai mėlynai geltonos vėliavos – Brazilijos.
2006 biželis
Leptelėjimai