Marokas I. Kaip mes keliavome iki Fez‘o

Reikia pagaliau prisėsti ir parašyti tai, ją turėjau parašyti prieš tris mėnesius, kai įspūdžiai buvo dar karšti. Dabar jie kiek atvėsę, bet bent jau neužmiršti. Nepretenduotu į Maroko žinovus, tai tik mano įspūdžiai ir atsiminimai, be to, prisižadėjau papasakoti.

po dienos rašymo: Kai prisėdau rašyti, tai visą dieną rašiau. Todėl nenorėdama varginti jūsų begaliniais tekstais, rašliavą padalinau į kelis skyrelius – bus ir paprasčiau, ir patogiau.

O viskas prasidėjo taip

Prieš metus sėdėjau su kūrybingaja fėja jos balkone, rūkėm ir aš vis tauškiau, kaip būtų gerai padaryti Ryanairo turne po Europą ir Afriką. Afrika – tai Marokas, nes tik ten skrenda. Aš dažnai mėgstu prisikalbėti ir nepadaryti, nes tai motyvacijos pristinga, tai nusprendžiu, kad gerai ir taip, bet dar dažniau kartą garsiai ištartas noras išsipildo visai netikėtai.

Ir į Ispaniją norėjau, kol vieną dieną susisukus smegenims ne tik kad į magistrą istojau, bet ir į Erasmus Ispanijoje išvažiavau, taip susikomplikavus asmeninį gyvenimą ir tapusi bedarbe. Bet užtat į Maroką nuvažiavau už 10 eurų.

Tas Ryan Air’as labai greitai gali sugadinti požiūrį į bilietų kainas. Jei kainuoja daugiau nei 10 eurų į abi puses, tai brangu – štai kaip mąstymas pasikeitė gyvenant Gironoje, kuriose įsitaisęs Ryan Air‘o oro uostas. Prisiperki papigiai bilietų, o tada žiūri, ar nuotaikos bus kur nors skristi. Taip ir Porto praleidau, ir Sardiniją – nebebuvo energijos kur nors dar tampytis. Bet gegužės 24 dieną išskridom į Maroką, Fez miestą.

Mūsų keliauninkai

Šį kartą iš Gironos pajudėjome šešiese: dvi lietuvės, du čekai, slovėnė ir slovakas. Slovakas berniukas labai mielas, tik neįgalus nei buityje, nei organizavine. Jis turi būti paliktas vienas vidury dykumos, kad suprastų, jog niekas juo nepasirūpins. Čekė irgi nelabai supranta, kad savaime reikalai neišsisprendžia, ir kad jei važiuoja į Maroką, neturi kur gyventi, tai yra taip pat ir jos reikalas. Kita lietuvė, mano strakalas makalas, kažkur tarp žemės ir dangaus. Visa paminėtoji trijulė į Maroką skrido keturioms dienoms, mes trys – šešioms. Buvau ir sau, ir kitiems garsiai pasakius, kad su neveiksniųjų trijule neturiu nieko bendro, ir mes tik skrendam vienu lėktuvu. Nes jei čekė ateina ir klausia – o mes turime kur gyventi?, tai aš neturiu ką pasakyti, nes sąvokos „mes“ nėra, jei pusė iš tų „mes“ absoliučiai nieko nedaro, ir tikisi, kad kiti padarys už juos. O ką padaryti buvo.

Nakvynės paieškos

Pagrindinis darbas: susirasti nakvynę. Kiek esu per pastarajį pusmetį pasivalkiojus, tai už nakvynę teko mokėti tik vieną kartą, Ibizos viešbutyje, 20 eurų. Visur kitur susirasdavome žmonių per hospitalityclub.org arba coushsurfing.com. Apie šiuos tinklus žinau jau labai seniai, bet niekada neteko jais naudotis. Buvau ten prisiregistravusi, bet kažkokiu senu emeilu, niekada netikrindavau jo, taip kad niekam ir nepadėjau, nors dabar suprantu, kad negerai dariau. What goes around, comes around, my dear friends. And it‘s true.

Sistema veikia labai paprastai: atsisėdi, pasiraitoji rankoves, ir rašai visiems iš eilės, kas tu esi ir ko nori. Visiems iš eilės ir reiškia visiems iš eilės, labai rinktis negali, nes tikrai ne kiekvienas tave nori ir gali priimti. Kai važiavome į Valenciją, parašėm 40 emeilų, apie 20 skype kontaktų ir apie 20 MSN kontaktų. Du atsakė teigiamai, trys neigiamai. 75 iš viso neatsakė. Taigi darbas nesunkus, bet nuobodus. Suprantama, kad lengviau laukti, kol kas nors jį padarys.

Taigi mūsų trijulė, aš, slovėnė ir čekas, pradėjome laiškų siuntimo procedūrą. Parašėm gal 10iai iš pradžių, ir, netikėtai nelauktai, pradėjo plaukti atsakymai, ir visi teigiami! Visi nori mus priimti, mūsų laukia, visi gidai, visi kalba angliškai, o dalis net siūlo kelionę po dykumą su kupranugariais. Šitas istorijas su gidais, kad jie visi baigę universitetus, esu girdėjusi Egipte, tad mano prognozės apie tai, kad už visokias dykumas tuoj pinigų paprašys, išsipildė. 70 eurų – neblogai, ar ne?

Bet taip ar taip, turėjom iš ko rinktis. Tad dieną prieš atvažiuojant parašėm tokiam simpatiškam vaikinukui Nordi, kad atvykstame. Niekada negali žinoti su tais simpatiškumais, bet atsiliepimų daug ir visi teigiami, o pagal kažką gi reikia atsirinkti, nes laiką leidžiant su vietiniais viskas visai kitaip atrodo, ne tik kad pinigų sutaupai.

Likusius kontaktus užsirašiau ant popiergalio – ką gali žinoti, gal kita trijulė taip nieko ir nesusirado, gal reikės jiems padėti. Vieną naktį tegul į viešbutį keliauja, o tada gal ir būčiau kieno nors kontaktą davusi. Mat labai jau pikta buvau po kelionės į Maltą ir aukščiausio laipsnio poxuizmo apraiškų J (Apie Maltą irgi papasakosiu kada).

Dar mane nukautavo čekės klausimas: o ką tu žinai apie tuos žmones? Ar jie nepavojingi? Atsiprašau, jei bijai, varyk į viešbutį, ir nebus anei vieno klausimo. Bet tiek to. Laikas dėtis daiktus.

Amžina problema – ką rengtis?

Kartais man pabarabanu, ką rengtis. Kartais nesidažius negaliu šiukšlių išnešti. Bet visa tai išsigalvojimai. Bet ką vežtis į Maroką, man buvo rimtesnis klausimas. Visai nenoriu kad į mane spoksotų visa didi Fezo senamiesčio bendruomenė: skerdikai, prieskonių pardavėjai, krovikai, nuo galvos iki kojų užsidangsčiusios moterys, ir nežinia ką galvotų. Apsimūturiuoti kaip pats velnias irgi nenoriu, nes karšta. Ir temptis daiktų krūvos nenoriu, nes juos ir tampytis visą laiką reikės su savim. Tad abi su slovėne pasidarėm ir nusprendėm, kad prisipirksim Maroke visokių skudurų, maroccian shit, tad išsiversime ir su dviem maikėm. Taigi aš ir važiavau su džinsais iki kelių, maikute ir marškiniais, kad pečiai ir iškirptės netrauktų dėmesio, o į tašę įsimečiau megztuką ir dvi maikes. Ai, nu dar stringų, bet čia juk niekas nemato (istorija parodė, kad vis dėlto mato…).

Didžiausios mano klaidos: važiuoti tik su šliopkėm, ir manyti, kad prisipirksiu visokio šlamšto. Nėra jo ten. Tai yra, yra šlamšto, bet tikro šlamšto, o jokių gražių skraisčių, „aladino“ kelnių ir t.t. nėra.

Pirmieji įspūdžiai

Everywhere we go, we bring rain with us. Lyja. Maroke lyja. Absoliuti nesąmonė, bet taip yra. Ir netgi manau, kad tai mūsų kaltė. Ibizoje lyja 2 savaites per metus, ir būtinai tada, kai mes ten lankomės. Valencijoje lijo ilgai ir nuobodžiai. Maltoje irgi nepasakyčiau, kad saulė labai kepino. Ir paskutinis smūgis man – lyjantis Marokas.

Gerai, reikia tikėtis, kad saulė nusišypsos mums, galvoju rankose gniaužydama savo sutrintą seną lietuvišką pasą. Dar klausimas, ar lietuviams vizų nereikia į tą Maroką. Juk į Turkiją reikia, nors nei latviams, nei estams nereikia jų. Stovim eilėje prie pasų patikros, ir štai man pirmoji proga žmones apžiūrėti. Aplink krūvos moterų su vaikais, vienos visai apsidangsčiusios, kitos tik plaukus paslėpusios. Bet pavyzdžiui, ką reiškia nagai per pusę nudažyti su chna, tai taip ir nesupratau. Atrodo tai ne kaip – pusiau geltoni, pusiau orandžiniai nevienodo ilgio nagai, į kuriuos įsikibusi žviegiančio vaiko ranka. Kita dalis moterų ant krūtinių puikuojasi D&G logo..

Muitininkės labai fainos tetos: uniformos, neprastos iškirptės, aukso grandinės ant kaklų, penkiolika žiedų ant pirštų, kelios auksinės apyrankės, kažkas įsegta į plaukus; du mobiliakai ant stalo, abu apkarstyti visokiais žvangaliukais. Kilo man klausimas: o tos arabų moterys, kurios užsidengia savo veidą eidamos į viešumą, kokia nuotrauka yra jų pase? Jei fotografas vyras, o jei įsitikinimai neleidžia rodyti savo veido? Na gerai, gali būti fotografė moteris, bet o ką daryti, jei muitininkas vyras, kaip jam parodyti veidą? O gal jos fotkinasi su uždengtais veidais? J atsakymo dar vis nežinau, jei kas žino, praneškite.

Patikrą praėjome, vizų nereikėjo, pinigų išsikeitėme, autobusą susiradome. Mes durneliai į kažkokį pagerintą autobusą įsėdome, brangiau mokėjom, nors yra paprastas miesto 100 numeriu pažymėtas autobusas. Pakelėse kas kelios dešimtys metrų sėdi žmonės. Ko jie ten laukia, man neaišku – nei ten autobuso stotelė, nei namų yra aplink, nieko – tiesiog sėdi žmonės ir tiek. Gerai pagalvojus, gal ten ir nėra tų autobusų stotelių, žmonės tiesiog laukia ant kelio. Bet nesu tikra.

Kai atvažiavom į miestą, lyti jau buvo nustoję. Su savo būsimais naujaisiais draugais turėjom susitikti stotyje, o ir antroji trijulė šiaip ne taip kažką susirado, tad visi laukiam pagrindinėje traukinių stotyje. Užėjom į greta esančią kavinukę ir aš vėl pradėjau stebėjimo procedūrą: aplink sėdi vieni vyrai, su švarkais, dalis su akinukais, tokiais pasendinto modelio batais, baltom kojinėm, mėtų arbatą arba kavą geria, rūko kaip išprotėję. Atėjo viena tokia įspūūūūūūūdinga moteriškė – lyg ir apsidengus, lyg ir ne. Labai jau viliokiškai. Sudėjimo ne per smulkiausia, apkabinti yra ką, susivyniojus į tokią oranžinę medžagą, bet taip, kad einant kojos iki kelių matosi, rankos apkarstytos auksais švysčioja, o iš tos pačios medžiagos ant juodų plaukų kuodo sukurta kažkas panašaus į „džinės“ dekoraciją. Akys juodai pridažytos, nagai raudoni, kojytės apautos auksiniais aukštakulniais, rankoje – lakuotas mažiukas rankinukas. Įspūdinga moteris, vienu žodžiu. Gal būčiau pasistengus nufotkinti, bet aplink kojas pradėjo trintis trys labai šlykščios katės, man pasidarė bloga ir aš nieko nebenorėjau.

Pagaliau atėjo mūsų naujieji draugai. Ir angliškai jie kalba. Simo, toks mažiukas smulkutis vaikinukas, ir jo draugas, visada užsidėjęs Susmumriko skrybėlę. Palikę antrą trijulę laukti savojo „šeimininko“, leidomės vedami nežinoma kryptimi. Apžiūrėjom šį bei tą, bet visi buvo pavargę, nes jau kaip ir vakaras, tad užsukom į vietinį kabakėlį. Prisisiurbiau šviežių vaisių sulčių iki soties. Kaina – šeši litai už didžiulę stiklinę. Sakė, kad brangu, turėtų būti trys litai. Na, bet mums tai atrodė pigu, o ir kavinė normali, jokios katės aplink nelaksto.

Tiesa, kur buvę kur nebuvę staiga kavinėje atsirado kiti trys mūsų kompanjonai, neradę kalbos su savo draugu marokiečiu. Mūsiškiai svečiai pasisiūlė juos apgyvendinti pas save. Taigi, sėdime dabar jau trys marokiečiai ir šešių europiečių kompanija.

Giminystės ryšiai

Man lyg ir įdomu viskas, bet klausinėti lyg ir nelabai patogu, ką aš žinau, ką jiems kas reiškia. Bet pradėjus nuo kalbų apie bele ką, paklausiu Nordžio, ar pažįsta ką nors, kas turi keturias žmonas. Aha, sako, mano tėvas. Jo mama – ketvirta žmona, ištekėjusi kai jai buvo 16, o vyrui –keturiasdešimt kažkiek. Ir visos žmonos bendrauja kaip seserys, jokių problemų nebuvo. Nordžio mama labai mylima, nes jauniausia, galėtų dukra būti kitų žmonų. Eidamos į viešumą visos žmonos užsidangsto, o ir namuose nei viena plaukų nerodo. Nordis per 22 gyvenimo metus nei karto nėra matęs savo mamos plaukų. „Man būtų labai gėda, taip pat, kaip pamatyti ją nuogą“.

Vėliau prie mūsų prisijungė dar keli Nordžio draugai, visi jauni pacanai, studenčiokai. Vieną tokį skeletu jie vadina, nes labai liesas, mažas, viena ranka turbūt galėčiau pakelti. Tai va, Nordžio sesuo ištekėjus už skeleto senelio. Nes abu buvo našliai. Sesers vyras mirė, kai jai buvo 30, o minėtasis senelis jau daug metų našliavo. Seneliui 72. Šaunu?

Išeiga į parduotuvę

Atsigėrę kaip reikiant apelsinų, braškių ir bananų sulčių, nusprendėm eiti namo, nes visi pavargę buvom. Vakarienę žadėjo namuose pagaminti, tradicinį tadžin. Taigi einame į parduotuvę. Ten mane ištiko lengvas šokas, pamačius kainas. Kaip žinia, nei Lietuvoje, nei Ispanijoje nėra labai pigu, o ten – uhu, puoliau krautis į krepšį visokius kremus, vaisius, prieskonius ir t.t. Eda, kilimo iš Čekijos, juokėsi ir sakė, kad Čekijoj kainos panašios. Netikėjau, bet dabar įsitikinau…

Taigi bernai prikrovė pilnus krepšius maisto, už kurį, be abejo, mokėjom mes. Akivaizdu, kad mes turime daugiau pinigų, o jie mums vakarienę žada ruošti, priima gyventi ir t.t. į produktų krepšelį įėjo: dešimt maišelių prieskonių (sveriamų), dviejų litrų aliejaus butelys, kilogramas morkų, svogūnų bei kitų daržovių ir dar kažkas dideliais kiekiais. Be jokių piktų minčių nusprendėme, kad kiekvieną kartą, kai kas nors pas juos apsistoja, padaromos tokios išeigos į parduotuvę. Reikia gi podėlį užsipildyti.

Vakaras namuose

Pagaliau atėjom į namus. Gatvelė maža, jauki, alyvmedžiais apaugus, stovi sargybinio būdelė, o pats sargas su medine lazda švitruoja pirmyn atgal. Namas iš išorės kaip namas, stogas yra, tvora yra, mažas sodelis. Įėjus į vidų pamačiau tai, ko gal ir ne visai tikėjausi. Vietoje prieangio maža virtuvė, kurioje retai kas praeina su skuduru.

Toliau koridoriukas, kuriame mėtosi batų krūva, ir ketverios durys į kambarius. Visuose juose gyvena jauni studentai, vien bernai. Šeimininkas nenori tame name matyti moterų, tad ir mums teko decibelus sumažinti, nes būtų buvę problemų. Visi kambariai be langų. Tame kambaryje, kuriame gyvena Nordis, gyvena dar du bernai, o šiaip nuolat būna gal kokie penki. Ten pat ir maistas buvo gaminamas – ant dujų balionėlio.

Tadžin – tai tradicinis jų indas, kuriame troškinamas maistas. Molinis, kūgio formos, su skyle viršuje garui išeiti. Na, sėdo vyrai maisto gaminti. Morkas skuto, svogūnus pjaustė tiesiai ant stalo, nelabai nuvalyto. Visi gražiai, ratu susėdę. Rankų neplovę. Dėl to rankų plovimo – nuėjau ten, kur man nurodė esant vonią. Aš labai bandžiau nebūti bjauria europiete nei savo elgesiu nei savo reakcijom, bet tulikas mane nukirto iš karto. Vėliau supratau, kad tai normalu, bet pirmas susipažinimas… tai va, tokie tulikai, kaip mes pripratę matyti, ten nedažnai sutinkami. Yra tokia skylė grindyse – tulikas. Nuo sienos eina tokia šlangelė, o jos paskirtis dviguba: pripilti kibirą vandens ir nupilti tuliko turinį, bei tualetinio popieriaus alternatyva. Popieriaus nėra. Nors yra ir trečia paskirtis: turbūt ten ir dušas yra, nes kur kitur praustis aš nemačiau.

Buvau apie tai skaičiusi knygoje „Tik su dukra“, bet nesitikėjau tai pamatyti. Šioje vietoje nuryju savo europietiškumą ir pižonizmą ir grįžtu atgal į kambarį.

Laikas apžvelgti interjerą. Visos sienos apkabinėtos plakatais su protingom protingų žmonių citatom. Prie kompo sėdi vienas berniukas, kažką įdėmiai klauso. Parodžiau susidomėjimą, kas gi tai. Pasirodo, NLP teorijos paskaitos. Neuro lingvistinis programavimas – turbūt garsiausia ir kontroversiškiausia taikomosios psichologijos atmaina. Šios pakraipos atstovai teigia, kad sėkmę gali susimodeliuoti pats žmogus, taip rašo Wiki. Mano supratimu, tai yra manipuliacijos menas, nieko bendro neturintis su rimta psichologija. Kaip ir populiariosios psichologijos knygos nieko bendro neturi su psichologija, bet berniukas, pamatęs mano susidomėjimą, pradėjo man rodyti youtubo įrašus arabų kalba. Tai va. Į per daug gilią diskusiją leistis nenorėjau, nes jam NLP yra viskas, o iš esmės, kam įdomu, ką aš mąstau.

Ir gerai padariau, kad nesivėliau į diskusijas, nes vieną vakarą netyčiom išsirutuliojo kalba apie žydų palestiniečių karą. Šioje vietoje aš tylėjau kaip kapo duobė, bet NLP gerbėjas pradėjo verkti. Nenoriu daugiau patekti į tokią situaciją vidury vietinio turgaus, šalia dėl palestiniečių verkiančio marokiečio. Čia biški offtopic buvo.

Kol tušinosi vištiena su daržovėm tadžine, Nordis papasakojo apie couchsurfingo patirtį. Kone kiekvieną dieną pas juos kas nors apsistoja. Jiems patiems sunku keliauti, nebent po aplinkines šalis – Europa sunkiai išduoda vizas. Todėl pasaulis atkeliauja pas juos. Namo šeimininkas draudžia vestis moteris namo, bet kartais pas juos apsistoja ir moterys. Čia aišku, kalbu apie turistus, nes tikrai nemanau, kad jie vedasi vietines mergaites namo, o jos ir neitų, ir dar tėvui paskųstų.

Jei Nordis turi laiko, su savo svečiais pasivaikšto po miestą, bet tai irgi yra gana rizikinga, nes mieste pilna turistų policijos, tiksliau, civiliai apsirengusių policininkų, kurie gaudo nelegalius gidus. Pamatę ne vietinius lydimus vietinių, iš karto prisikabina, ir reikalauja dviejų dokumentų: arba gido licenzijos, arba rašto iš policijos, kad toks ir toks turi svečių iš vakarų. O jei dokumento nėra, gali būti problemų.

Laikas valgyti. Alkana kaip žvėris buvau. Berniukai ant stalo pamėtė duonos kepaliukų, atidengė tadžiną ir prasidėjo puota. Maistas valgomas rankomis, tiksliau, laužiama duona, ir ja imama mėsa, daržovės, ji dažoma į padažą. Aš nevalgiau… jei jie po tokių tulikų nesiplauna rankų, o po to man paslaugiai pirštais atplėšia mėsos, aš niekaip negalėjau savęs nugalėti ir prisiversti valgyti. Šioje srityje turiu dar padirbėti su savim.

Kaip suprantate, alkoholio ten nėra. Tai yra, yra, bet tai nėra legalu, ir mūsiškiai berniukai tuo neužsiima. Užtat rūkiau ir arbatos gėriau daug. Arbata daroma taip: imamas gniužulas šviežių mėtų, verdamas vandenyje, įmetama gal 12 cukraus gabaliukų. Visa tai mažame arbatinuke. Kiekvienai stiklinei išeina po kokius keturis cukraus gabaliukus. Tikrai labai, labai saldu, net iki šleikštumo, bet gerti galima. Cigarečių geriau atsivežti, nes jos brangesnės nei Lietuvoje. Nors dabar, kai viskas brangsta, nebeesu tuo tikra.

Vis galvoju, kaip tame prirūkytame kambaryje liks nakvoti devyni žmonės, bet Nordis mus išsiveda nakvoti pas savo draugą. Valio, ten tūlikas normalus yra! Tiesa, kitos dienos vakare mums papasakojo, kad tame bute žiurkė gyveno, ir kai mes valkiojomės po senamiestį, ją užmušė. Su lazda.

I dalies pabaiga.