Mano prosenelė pati šauniausia

Mano prosenelė iki vedybų turėjo mažiausiai septynis rimtus bernus, mokėjo groti gitara, rūkė ir buvo gražiausia iš visų savo draugių. Tai nustačiau peržiūrėjusi senas nuotraukas.

Vienoje nuotraukų ji lyg ir dvidešimtmetė, ilgom juodom kasom iki juosmens, sėdi ant gonkų laiptelių. Vienas aukštakulnis batelis nuspirtas, rankoje sugniaužta skarelė. Prie kairio kelio prišlijęs kokio tai ūsuoto pono kelias. Ponas sėdi greta, drąsiai žiūri kažkur į šoną nuo objektyvo. Vyriškis plaukus į viršų sušukavęs, virš lūpų vešlūs, tačiau trumpi ūsiukai. Balti marškiniai, tvarkingai surištas šlipsas. Kitoje atviruko-nuotraukos pusėje nėra jokio užrašo. Buvo ir pražuvo.

Imu dar vieną nuotrauką. Ten labai dailia rašysena išvingiuota: “Atsiminimui draugystėj praleistų valandų. Adelei nuo J. Goštauto. Upyna, 1925 VI, 27 d”. Bernaitis iš Upynos savo portretą padovanojo: šukuosena atkilus per penkis centimetrus nuo galvos, pasišiaušęs, į švarko kišenaitę sukišęs languotą nosinaitę, baltų marškinukų apykaklė pastatyta, tik kampai virš šlipso mazgo palenkti. Kaip supratau, tai madinga buvo.

Kitoje nuotraukoje ji susiglaudus su kažkokiu jaunuoliu. Tvarkingas sklastymas jau nebe dešinėje, o kairėje pusėje, plaukai susegti į kuodą, pečiai apgaubti jau minėta skarele. Jaunuolis lengvai melancholiško veido, bet simpatiškas. Švarko kišenėje – parkeris ir nosinaitė. Užrašas kitoje pusėje: prisiminimui ir pavyzdžiui brangiai Stasytei nuo Ados. 1925 IX 23. Pasirodo, mano proprosenelė savo draugėms vykdė moralinį spaudimą susirasti bernus pagaliau! Birželį vienas prisiminimui nuotraukas dedikavo, rugsėjį ji prieš drauges nosį rietė

Dar vienoje nuotraukoje jaunuolis visu ūgiu. Ypatingai subtilus fonas, lyg ir medžiai, lyg ir debesys, lyg ir žolės, vienu žodžiu, kažkoks peizažas. Jaunuolis stovi rankas įrėmęs į šonus. Čia kaip suprantu, sportinė apranga: tinklinė permatoma maikė trumpom rankovėm, ir balti šortai su juostele šone. Batai kai batai, ir kojinės iki pusės blauzdų. Vyrukas gražus, tikrai. Juozas vardu. “Kaip užmirši šį kraštelį, išvažiuosi kur toli, pažvelgusi į paveikslėlį prisiminki kiek mane. Panelei Adeliukei Juozas. 1926 XI 13″ Vis negaliu atsistebėti rašto gražumu ir rafinuotumu.

Dar keletas nuotraukų su prie jos prigludusiais vyrais, viena kažkur pievose tarp avilių, antra su baline suknia, trečia su draugais kažkur pamiškėje. Tada pradėjo atsirasti nuotraukų su mano proseneliu, kareivis anas buvo. Kaip supratau, tykus toks. O Adeliukė su draugytėm pievoje gulėdama, skrybėlaitę į šoną numetusi, cigaterus rūkė! Pasirodo, ir gitara daug metų grojo, savo dukrom į miestus siuntė nuotraukas su Nemuno peizažu…Ištekėjo Adelė vėlai, 33 metų. Pasakojo, kad vienas jos kavalierių, su dvaru, į Sibirą išvežtas buvo.

Kiek daug gali papasakoti tėvai ir seneliai apie mūsų protėvius, bet kiek kartų aš esu ko nors klausus?..