Bažnyčia kitoje gatvės pusėje
Oi kiek diskusijų būta apie dievą, bažnyčią, religiją ir t.t. Ypač su vyno prisisiurbusiais vyrais. Kaip sakė vienas toks, vyrai prisigėrę kalba apie metafiziką. Na o štai kelis vakarus iš eilės diskutavome su draugu apie tai, kuris yra baisus eretikas. Na ir aš tokia, tik į bažnyčią vis dėlto kartas nuo karto nueinu. Kartą per metus. Tiesiog kai viskas užknisa, nei akys, nei ausys nebegali nei regėt, nei klausyt žmonių šurmulio (iš tiesų tai jis galvoje šurmuliuoja), nueinu ir pabūnu ten. Sveikų Marijų nekalbu, ateistams nepritinka. Bet pasėdėti ramumoje ir pamąstyti apie visus gyvenimo maurus gerai.
Taigi kas rytą žadindavo bažnyčios varpai. Nekenčiu aš jų, pusantro mėnesio chroniškas neišsimiegojimas. Bet kaip bebūtų keista, draugas nei karto nėra nuėjęs į kokią bažnyčią, nebent kaip turistas kokioje Florencijoje. Bet labai norėjo gauti vieną jam labai patikusį darbą, tad pradėjo svarstyti apie bažnyčios aplankymą. Taip taip, kai blogai, prisimenam ir mamą, ir dievą. Bet bijojo. Ko? O pasirodo to, kad nežino, kaip reikia elgtis. Jei visi sėdi mišiose, o jis ateis ir tiesiog pastovės prie sienos, ar kunigas jam nieko nesakys? Skamba labai keistai, bet jis visaip mane įtikinėjo, kad tikrai nežino kaip reikia elgtis. Na, sakau, reikėti niekaip nereikia, nori sėdi ir galvoji, nori freskas apžiūrinėji, nori kunigo ko nors užklausi, nori poterius kalbi.
Ir štai pagaliau jis nuėjo. Grįžo didžiai nustebęs: pirmą kartą po labai ilgo laiko tarpo sakėsi taip ilgai ir giliai mąstęs apie gyvenimą, ką jis daro, ko nori ir t.t. Sakė manęs, kad laiko tiesiog gyvenime nėra apie tai galvoti. Atsirado.
Leptelėjimai