Atsimenu kai buvau maža, mane močiutė kas antrą vasarą pasiimdavo į Palangą. Vieną vasarą mane, kitą vasarą – seserį. Atsimenu tas akimirkas, kai medinio tiltelio kopose pradžioje nusiaudavau batutes, mažom kojytėm bėgdavau per saulės įšildytas lentas ir nuo kalniuko pamatydavau centimetrą jūros, du, tris, ir po sekundės – visą jūrą. Na, tą juostą nuo smėlio iki dangaus.
Dabar laikai kiti atėjo. Kapitalistiniai. Paskutinį kartą kaip reikalas atostogavau prie Baltijos jūros gal prieš ketverius metus. Porą kartų važiavau žiemą, na, dar šią vasarą porą dienų buvau į palapinę pajūry įlindus, tik lietaus buvo daugiau nei saulės. Užtat per tą laiką prisimaudžiau Viduržemio jūroje prie Kipro, Maltos, Ispanijos, Italijos krantų, Atlanto vandenyne prie Portugalijos kranto, Raudonojoje jūroje prie Hurgados. Sakau, kad kapitalistiniai laikai atėjo. Man pigiau buvo iki Egipto dešimčiai dienų važiuoti, nei Nidoje tą patį laiką būti.
Visą šitą prisiminimų seriją sugeneravo straipsnis štai gi toks, vakarų spauda apie Lietuva parašė, ir ne apie tai, kaip kas ką nudūrė, tai jau pasiekimas. Bet tai nežinau aš, nežinau. Mane kone asmeniškai įžeidžia Lietuvos tapatinimas su sovietija, nors čia jau mažos engtos tautos palikuonės kompleksas. Taip ir norisi papurkštauti, kad Nida nieko bendro neturi su sovietine vasaros stovykla, bet tiek to, nes musiet turi. Bet man patinka nepatinkančias detales nutylėti 
Aš net per Lietuvos verslo sąlygų pristatymą vienoje iš paskaitų Ispanijoje griežtai uždraudžiau kolegai sakyt, kad lietuvių antra kalba yra rusų, sakiau, anglų
Aš gal per daug atitrūkus nuo realijų, bet nepamenu, kad kada būčiau mačiusi uodų debesį. “Winged beasts”. Šiaip tai gražus pavadinimas. Dar labai smagiai skamba “almost medieval, photographs of life in the area in the early 20th century.” Viduramžių fotografijos iš XX amžiaus pradžios, vat čia tai originalu, ir būtų gerai, jei būtų tiesa apie viduramžių nuotraukas. Jei lietuviai (kuršiai) būtų išradę fotoaparatą viduramžiais, taigi pasaka būtų buvusi, o ne gyvenimas! Ir Vytauto tikrą portretą turėtume, ne kokius ten paveikslus su šermuonėlio apykakle.
Štai čia pradėjau juoktis balsu:
We steered the children away from some pictures of a man eating a live crow (captioned “Biting to kill the crow”) and towards some model cottages. (National Geographic reported earlier this year that the tradition of crow-eating for sexual potency is being revived in modern Lithuania.
Yra, yra tekę girdėti apie pavargusius vyrus “daug darbo, nervinė įtampa, neturiu jėgų”. Tai mielos modernios Lietuvos moterys, valdomos taip pat irgi moterų, jūs tik ragatkę iš po pagalvės ištraukit, valso žingsneliu į balkoną, ir pykš į medyje miegančią varną! žiūrėkit, taikykit į kelio girnelę, kad nepabėgtų, bet gyva liktų. Laimikį parneškit ir duokit vyrui paskanauti.
Nereikės jokių seksopatologų, šeimos konsultantų ir panašių viduramžių specialistų. Modernioje Lietuvoje modernios moterys laikosi modernių tradicijų, oj negaliu, einu varną suvalgysiu hahaha
Ir iš tiesų tai man gėda, kad vos tik kas nors parašo apie šį dievo pamirštą kampelį, visi iš visų kampų puola komentuoti ir piktintis. Bet aš esu lietuvė, iš to paties krašto, kur žmonės nepailsdami piktinasi, kad buvome pavadinti aštriadančiais lietuviais, Hanibalo Lekterio tėvyne vaizduoti, arklieną valgantys. Todėl taip ir darau.
Leptelėjimai