Milanas – mada. Venecija – kanalai. Sicilija- mafija

Sicilija

Vasarį, nesvarbu, kaip, su kuo, kur gyvensiu, ką veiksiu ir kiek pinigų turėsiu, važiuoju atostogauti. Ta proga prisiminiau vietas, kur esu buvusi, tiesa, ne atostogauti, o dirbti.  Konkrečia proga, kad turiu ant savo stalo “Krikštatėlio” lektūrą, kurią turėčiau pradėt bandyt skaityt, keliu čia minimaliai aptvarkytą reportažo iš Sicilijos tekstą. Tai yra, išimtą iš lentelės

Vaizdą, kurio čia negaliu įkelti, sudaro seni seni siciliečiai, pliekiantys kortom miesto parke, maži vaikiukai, žaidžiantys plėšikus, tingiai skalbinius džiaustančios putlios moterys, už Palermo stogų besileidžianti saulė, apelsinų ir citrinų taškais išmargintos sausros nukamuotos kalvos, pakelėse besiganantys asiliukai, kaip bepročiai Palermo gatvėse važinėjantys bernai, nepraleidžiantys progos leptelti “ciao, bella”, ir žinoma, archyviniai vaizdeliai su visokiais mafijozais.

Nematoma Sicilijos įžymybė

Nuvykę į Siciliją jūs galite pamatyti architektūros paminklus, Etnos ugnikalnį, paragauti vietinių patiekalų, bet dar vienos salos įžymybės šiandien nepamatysit,  nors ji tebeegzistuoja. Mafija, kuri Sicilijoje atsirado dar XIII amžiuje ir buvo sukurta kaip savigynos organizacija, kasdien pasaulyje yra minima dažniau nei pati sala.

Bet sicilietis Vito la Fata pasakoja, kad dar visai neseniai apie mafiją garsiai nebūtų prabilęs nei vienas sicilietis. „Dabar man 31eri. Iki 92ųjų šios tos temos visi vengėme. Dabar apie tai kalbama ir mokyklose ir visuomeninėse institucijose,o Korleonėje, mafijos gimtinėje, iš kurios kilo žymiausi mafijozai, įkurtas didžiausias Antimafijos muziejus“.

Mažyčiame Korleonės miestelyje, tingiai besišildančiame katriuose saulės spinduliuose, mus pasitinka Džino Feličeti. Jis gimė korleoniečių šeimoje, užaugo Anglijoje, bet savo vaikų auginti grįžo į gimtinę, kur dirba Antimafijos muziejuje.

Jis buvo atidarytas 2000 aisiais ir ne be reikalo pasirinktas Korleonės miestelis – ten, kur gimė mafija, ją ir reikia pradėti griauti. Antimafijos muziejaus atstovas rodo į granitinę įkūrimo lentą: „vienas svarbiausių vardų šioje lentoje yra Kofio Anano. JT sekretoriaus vardas mums buvo labai svarbus, norint pasakyti, kad Korlaonė yra antimafijos judėjimo dalis, ir ne visi Korleoniečiai yra mafijozai. Nes nuo tada, kai atsirado mafija, visada buvo ir antimafija“. O mafija atsirado prieš keletą šimtų metų. Žodis „mafija“, tai yra, mano šeima,  žymi ilgą mitais ir legendomis apipintą Sicilijos salos istoriją.

Nuo  nuskriaustųjų gynėjos

Du su puse tūkstančio metų Siciliją valdė svetimi – graikai, kartageniečiai, romėnai, perėjūnai iš Bizantijos, arabai, vikingai, ispanai, austrai. Kai XIX amžiaus antroje pusėje šiaurės italai, vadovaujami Garibaldžio, ginklu vienijančio šalį, užėmė Sicilijos salą, rado ten bet kokios valdžios nekenčiančius gyventojus. Naujieji salos valdytojai pabandė įvesti savo tvarką – prievarta ir dideliais mokesčiais, kas siciliečiams patikti negalėjo, o ypač Korleonės gyventojams, nes čia yra vienos derlingiausių žemių visoje Italijoje, bet jų gyventojai buvo vieni skurdžiausių.

Mafija pirmoji pradėjo spręsti šią neteisybę.  Iš pradžių mafijozai buvo kaip Sicilijos Tadas Blinda, Zoro ar Robinas Hudas – jie padėdavo vargšams neturtingiems siciliečiams, „atgrobdami“ citrinmedžių ir apelsinmedžių giraites iš žemvaldžių.  Tik kova už savą tvarką išsigimė ir tapo organizuotu banditizmu.

Mafijozai pradėjo savo galias naudoti asmeniniams tikslams, tik mafijos skirtumas nuo kitų nusikaltėlių buvo tas, kad nauda turi būti bendra: mafijos, mano šeimos,  narys turi gerbti ir saugoti kitus šeimos ir bendruomenės narius. O kas už šeimos ribų – ne jų reikalas.

„Mafijai svarbu daugelis gerų Sicilijos kultūros etikos aspektų: pagarbą, lojalumas, nuoširdumas.  Esu sutikęs keletą žmonių, kurie priklausė mafijai. Tai džentelmenai, kilnūs, religingi žmonės. Jie ir nori būti patys geriausi ir maloniausi. Bet tik su su savais. Už savo šeimos ribų jie nebe žmonės“ – sako Vito la Fata.

Pasak siciliečio, yra trys mafijos raidos etapai. Iš pradžių mafija kontroliavo žemę. Mafijozams persikėlus į miestą, jie pradėjo veikti statybų sektoriuje, o vėliau perėmė  narkotikų verslą.  II pasaulinio karo metais sąjungininkai, ruošdamiesi išsilaipinti Sicilijoje, susitarė su Amerikos gangsteriu Lukiu Lučianu, kilusiu iš Sicilijos, kad jis organizuos pagalbą antifašistams vokiečių ir italų fašistų užnugaryje. Atsidėkodami sąjungininkai patikėjo “antifašistams” įvairius politinius postus Sicilijos saloje. Mafijai nušvito padangė. Nuo to laiko ji nustojo būti paprasta nusikaltėlių organizacija.

Teisėsaugos kova

Tačiau vidiniai neramumai mafijos stiprybę kiek aplaužė. Netrukus tarp gaujų prasidėjo karas, kuriame žuvo pusantro tūkstančio mafijos narių. Galų gale ir valstybė pradėjo veikti –  buvo apkaltinta beveik 500 mafiozų. Teismo salėje jiems buvo pastatytas milžiniškas narvas, procesas tęsėsi šešerius metus. Mafijos vadeiva, juo tada buvo Toto Riina, ėmėsi kontraveiksmų. Jis susitiko su Italijos ministru pirmininku, yra net liudininkų, mačiusių, kaip jie pasibučiavo. Bet net ir ministras pirmininkas nieko negalėjo padaryti prieš įstatymą. Dauguma mafiozų buvo nuteisti, kai kurie – iki gyvos galvos. Vito la Fata pasakoja, kad tai labai įsiutino Toto Riino.

„1992aisiais  buvo susprogdinti prokurorai Džiovanis Falkone ir Paolo Barselino, kovoję prieš mafiją. Žmonėms to jau buvo per daug. Jie apsisprendė: užteks, daugiau jokios mafijos. Buvo priimta  daug svarbių sprendimų prieš mafiją, ir, ačiū teisėjų drąsai, prasidėjo dar didesnė  kova.“

Antimafijos muziejuje bet kuris norintis gali pavartyti visų mafijozų bylas. Jų čia pilnos lentynos. Tačiau į mafijos istoriją yra įėję keli svarbiausi mafijos bosai. Pats žiauriausias mafijos bosas Toto Riino  pradėjo veikti prieš 30 metų. Jis buvo vadintas žvėrimi, nes taip, kaip žudė jis, niekas nežudė.    Jis žudė vaikus, moteris, kas iki tol prieštaravo mafijos garbės kodeksui. Manoma, kad Toto Riina,  Korleonės mafijos šeimos bosas, suvienijo ir valdė visą  visą Sicilijos organizuotą nusikalstamumą. Dabar jis sėdi kalėjime, kaip ir daugelis kitų mafijozų. 2006aisiais buvo areštuotas paskutinis žinomas mafijos bosas Bernardas Provenzanas, Toto Riinos įpėdinis, pramintas „Korleonės Fantomu“, policijos ieškotas apie 40 metų.  Dabar mafijos boso vardas nebeskamba taip plačiai, bet Vito pasakoja, kad mafijos struktūra nuo amžių išliko tokia pati.

„Mafija valdoma  piramidės principu. Kiekvieną Sicilijos vietovę kontroliuoja atskira šeima, vadinama mandamenti, kurioje taip yra yra sava hierarchija. Visos mandamenti kartu sudaro kupolą – tai lyg  taryba, kuri koordinuoja visą Sicilijos mafiją. Pastaruoju metu teisėjai sako, kad struktūra taip nebėra tokia stipri, jie nuolat nesusitinka, teritorijos nėra padalintos, nes daug mafijozų sėdi kalėjime, o ir tarpusavyje vyksta karai“.

Griežta hierarchinė struktūra ir subordinacija yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl teisėsaugai labai sunku apkaltinti aukščiausiuosius šeimos asmenis. Dažnai žemesnieji nariai net nežino, kas pirmasis davė konkrečios nusikalstamos veiklos nurodymus ir net nevisada žino, kam iš tiesų jie dirba. O už kalbėjimą jų laukia mirtis – parklupdytas išdavikas nušaunamas šūviu į burną. Kad daugiau nekalbėtų.

Mafijos romantika ir realybė

Donas Vitas Korleonė. "Krikštatėvis"

Mafija siciliečiams asocijuojasi su ašaromis ir krauju, bet vakarų kino pramonė sugebėjo šiuos žiaurumus taip suromantinti, kad dabar daugeliui mafija tikriausiai asocijuojasi su kultiniu serialu „Sopranai“ ar „Krikštatėviu“, kuris labiausiai ir išgarsino mažą miestelį Korleonę.

Džino labiausiai norėtų, kad nuo jo miesto nukristų mafijos šešėlis.

„Holivudo kūryba nėra tiesa, ir man skaudu sutikti taip galvojančius užsieniečius, nes mums mafija yra  kančia, žiaurumas, kraujas. Štai vienas mafijozas dabar sėdi kalėjime, nes nužudė 11 metų vaiką kaip bausmę jo tėvams – jo tėvas pradėjo bendradarbiauti su policija. Tokia yra realybė, nieko neturinti su filmais“.

Kiekvienas Korleonės gyventojas yra matęs „Krikštatėvį“, ir jei jį rodytų šį vakarą, žiūrėtų dar kartą, daug kas žiūri ir „Sopranus“, bet dėl to jaunoji karta yra įsižeidusi, – žaibuoja akimis Džino.

„Taip, „Krikštatėvis“ išryškino Korleonę žemėlapyje, čia pradėjo lankytis daug turistų, bet jie kalba tik apie „Krišktatėvį“, o ne apie paminklus ir kultūrą. Mes turime 101 bažnyčią – kiek tai žino? Kiek čia skulptorių, dailininkų, rašytojų, meno kūrinių, bet niekam tai neįdomu. Kodėl reikia teršti gražaus miestelio vardą? Dėl keturių žiaurių žmonių? Atvažiuokite ir pamatysite, kaip yra, – kviečia Džino.

2007 vasara