Trys draugai
Kadangi vakar išlaikiau paskutinį universitetinį egzaminą savo gyvenime, jei tik nesugalvosiu “profesinės kvalifikacijos” kelti, leidžiu drybsoti lovoje ir skaityt savo malonumui.
Vakar naktį pasiskolinta Erich Maria Remarque knyga “Trys draugai” šiandien jau perskaityta. Ties 464 psl. pradėjau žliumbti, tai tęsėsi iki knygos pabaigos ir penkiolika minučių po to. Susigraudinau kaip reta, arba kaip ir kiekvieną pastarąjį kartą, skaitant grožinę knygą, nes moksliniai straipsniai manęs negraudina.
Liūdna, liūdnai pasibaigianti, bet negniuždanti, su mažu vilties žiburėliu istorija apie meilę, draugystę beigi kitas vertybės. Taip pat apie nūdien aktualią krizinę “laiko dvasią”, nes veiksmas vyksta didžiosios depresijos metais.
Paprastai aš labai atmestinai perskaitau visokius apraaaaašyyyymus vaizdų vaizdelių, šį kartą skyriau tam deramą kiekį dėmesio, nes paprasčiausiai gražu ir įtaigu. Pavyzdžiui, mane tokios detalės, kaip netradicinių spalvų Remarko dangus (geltonas kaip žalvaris, žalias kaip obuolys, arba šviesiai žalias, kaip neprinokęs obuolys) labai sukoncentruoja į aprašymų skaitymus: net jaučiuosi lengvai apsišvietus.
Tiesa, be to, kas tikrai tekste yra (patys skaitykit), įžvelgta ir labai jau rupkiškas prasminis laukas: ten tikrai galima pasižiūrėti, kaip moteris tvarkosi su kompleksų kamuojamo vyro elgesiu, ir, jei manotės, kad tai pravers, pasimokyti šio to.
Leptelėjimai