Kalėdiniai meduoliai. Pradžia

Meduolių gamybos procesas

Pusvalandį knisausi po žmonių namus ir ieškojau savo vaikystės knygos. Didelės, mėlynos, su seniu šalčiu ant viršelio. Angliškos. Ten porinamos gražios istorijos, mokoma daryti angeliukus, rišti dovanėles ir kepti sausainius. Tik jiems man zgrebnumo užtekdavo: su daug kardamono, gvazdikėlių ir kvapnių pipirų. Knyga nerasta.

Šeimyninio jaukumo instinkto vedina, prasikapsčiau kokono puslapyje (ten viskas šeimyniškai jauku, net ir pora reklaminių rašinukų) ir aptikau kalėdinių meduolių, vadinamųjų  “katarinkų” receptą. Labai jau panašu į maniškius sausainius, tad pasiraičiau rankoves ir… tris dienas daviausi po parduotuves.

Meduolių sąrašas

Kaip matote  sąrašėlyje, nieko ypatingo man nereikėjo. Savaitgalį Maximoje buvo 20 proc. nuolaida medaus produktams, tad nusipirkau iš tikro, ir dirbtinio medaus. Kažkaip lyg jau ir virš padorumo ribų tikrą medų į visokius kepinius dėti. Maišiau. Dėl tų nuolaidų:  Norfoj dirbtinis medus pigiau ir be nuolaidos

Kitą dieną po darbo galvojau susipirkti kitus reikalingus daiktus. Sviestas, kiaušiniai ir miltai – paprasta. Cinamono, kvapniųjų pipirų, gvazdikėlių ir imbiero buvo namuose. Anyžiai, muskatas ir  kardamonas, pirkti Egipto – Maroko turguose, nei karto nenaudoti per dvejus metus, net dantim sugriežiau iš to įniršio , palikti svečiose šalyje. Tai dabar štai kaip yra: nei mažoj, nei didelėj maximoj šių, pasirodo, retenybių, nėra. Nei mažoj, nei didelėj Rimi nėra, o pardavėja akis išvertė, tokius žodžius išgirdusi. Norfoj, kuri pasižymi didžiausiu prieskonių stendu, taip pat nėra. Pramogų ir prekybos sostinėje Akropolyje – nėra. “Iki” neapžiūrėjau, nes jau nervai nelaikė.

Keli pasistebėjimai Akropolio tema: pirmą kartą per kokius metus važiavau link Akropolio vakare, ir pirmą kartą pamačiau tas Ozo magiškasias raudonasias linijas. Kraupios jos, kaip beveik išnykęs pulsas. Ir man Ozas asocijuojasi su žalia spalva.

Akropolio Aprangoje, per kurią norėjau patekti į kitą pardės galą, net žagtelėjau iš nuostabos: ogi striukės viena prie kitos dratais pririštos. Stoviu, žiūriu, kas tai per įdomybė. Pardavėja prišoka “gal pasimatuot norit”? Ne, nenoriu, tik man įdomu, kas tatai per dratai. Ogi nuo vagių saugosi, brangias odines striukes rišdami, ir jau seniai, tik kad aš kaip tokių brangių neperku, nepastebėjus buvau. Bet nepatinko man tai.

Užtat labai patiko dvi arbatų/kavų parduotuvės. Man tokios vietos asocijuojasi su namų šiluma, cinamono ir keptų obuolių žiemos pavakare, jaukiai spragsinčiu židiniu. Čia dėl knygų skaitymo vaikystėje. Norisi atėjus į tokią krautuvėlę pasijusti kaip pas kokią mielą močiutę namuose. Ir kai tik pamatau furiją harpiją pardavėją kasandrą ar milisandrą, klijuotais nagais sklaidančią “Klubą”, gražios iliuzijos iliuzija dinga. O vakar ir vienoj, ir kitoj parduotuvėj pasitiko labai malonios vyresnio amžiaus moterys, kurios mano vaizduotės galiomis turi daug daugiau šansų tapti svetingomis močiutėmis. Ne, angelėli, akropolyje prieskonių nėra. Taip praėjo antra diena.

Trečioji diena:  apsilankymas ekologiškų prekių parduotuvėje  Jakšto g-vėje sėkmingas.  Tik kiekvienas prieskonis po 9 lt. Labai jau brangūs būtų išėję tie meduoliai. Tik pardavėja maloni pasitaikė, pasiūlė imti masala chai, kurioje yra visi man reikalingi prieskoniai. Porą šaukštų į mišinį, ir nereikės terliotis su prieskonių malimais. 7 lt, ir panaudojama tinka ne tik kartą prieš Kalėdas. Nors buvau pagatava  mokėti už tris pakelius. Gerai, gal grįšiu į tą pardę, pvz, aguonų aliejaus.

Neseniai baigiau minkyt tešlą. Kiekviename jos etape būčiau galėjus ją žalią sušlamšt. Visgi išsitraukiau ir seną pipirmalę, kurioje pritryniau turimų nemaltų priekonių, dar pritarkavau imbiero, ir minkiau, minkiau, minkiau. Miltų reikėjo tikrai daugiau nei nurodyta recepte, arba sovietiniai matai skiriasi nuo dabartinių. Privariau per daug medaus. Bet gal nieko.  Suvyniojau į plėvelę ir padėjau šaldytuvan kokioms porai savaičių, kad prisigertų prieskonių kvapas.  Žmonės sakė, kad pūdytos tešlos vaizdinys kiek primena pūdytą skandinavišką silkę, bet tai reiškia, kad žmonės už tai atsiims ir nieko iš manęs negaus. Jei tik kas gero išeis.

Po kelių savaičių gaminsiu glajų ir versiu kaspinėlius.