Ilgai užtrukęs vakaras reiškia, kad diena prasidės vėlai. Taip ir nutikus, labai geras budinimosi metodas yra kiūtoti lovoje su arbatos puodu ir automatiškai šmirinėti po delfius, lrytus ir readerį. Radau interviu su Nijole Oželyte. Man ji visada labai patiko, ir net negaliu pasakyt dėl ko: ji man ir graži labai, ir tas jos isteriškumas turi savo šarmo, žodžio neieško kišenėje, nors kartais atranda ir labai kategoriškų, vietomis perspaudžia ir pati sau prieštarauja, bet selektyviai į tai žiūriu, taip išlaikydama jos mėgimą. Štai ištraukėlė iš N. Oželytės interviu:
“Man buvo baisi depresija, vyras niekaip negalėdavo padėti, tai garsiai skaitydavo Omarą Chajamą. Autorius cinikas, pamenu ketureilį, kur pasakyta: „Tu geriau badauk, negu valgyk su bet kuo, ir tu geriau gyvenk vienas, negu su bet kuo“. Tai tapo mano taisykle. Aš nerandu sau lygaus. Aš senovinė moteris – man reikia, kad prieš vyrą suklupčiau ir sakyčiau „O, mano Viešpatie“.”
Nieko cituojamame ketureilyje labai ciniško nematau, tai yra idealiojo pasaulio atplaišėlė. Idealiojo todėl, kad daug dažniau mes renkamės valgymą su bet kuo, kad tik nereikėtų vienam sėdėti prie stalo, ir gūžtis nuo vienintelio – į indą skimbčiojančio šaukšto - garso. O dūšelė kokį nors garsą išskleidžia, sušildo tylą iki drungnumo, kelia savo vėjus, per kuriuos nežinai, karšta čia tau, ar šalta. O gal – niekaip.
Apie viešpačius – neneigsiu, neneigsiu, mėgčiau ir aš, ir nesu unikali. Bet senovinei moteriai sunku šiuolaikiniame išskydusių moteriškų ir vyriškų kontūrų pasaulyje, tad tenka persikvalifikuoti į modernesnę būtybę.
Leptelėjimai