Naktis Molėtų observatorijoje

Lietuvoje per metus būna maždaug 50 visai giedrų naktų, ir didžioji dalis jų, deja, žiemą. Žmonės naktimis veikia įvairius dalykus, bet vieną giedrą žiemos naktį, kai siurbčioti gėrimą, švelniam  vėjeliui kedenant plaukus, yra kiek per šalta, derėtų išnaudoti žvilgsniui į žvaigždes. Jei tokio pasiūlymo sulauki netikėtai, reikalo vertė išauga dvigubai.

Link Molėtų observatorijos tokiomis naktimis kaip kad vakar naktis pagyvėja judėjimas: per blizgantį ledą į abi puses juda automobiliai, užpildyti apsitūlojusiais žmonėm. Apsitūloti reikia kuo labiau, nes juk giedra yra tada, kai nėra debesų, o jei nėra debesų, mūsų niekas nesaugo nuo to baisaus minusdvidesimtketuriuirdaugiau šalčio.

Atvažiavus truktelėjama iš fleškutės, ir slidžiais laiptais kabarojamasi ant stogo, kur stūkso teleskopas. Vakar per valandą pamačiau dangaus kūnus, esančius nuo 1.3 sek. nuo manęs, iki 12 milijonų šviesmečių atstumu esančių galaktikų. Arčiausiai -  mėnulis, kuris per teleskopą atrodo tiesiog kaip sausainis. Protingoji vyrija ten įžvelgė Koperniką, man tiesiog buvo labai gražu. Galaktikos, skardžiabalsio gido teigimu, vadinasi M81 ir M82. Tai atrodo kaip kažkoks pašviesėjimas danguje, vaizdas nėra kažkuo ypatingas, bet kai pagalvoji, Į KĄ ŽIŪRI, įspūdis padidėja.  Sustiprėja suvokimas, koks visgi esi mažas padaras. Rodė vietas, kur gimsta žvaigždės, ir tas vietas, kur danguje atrodo juoda juoda, o iš tiesų ten žiba visas žvaigždžių spiečius. Sužinojau, kad Paukščių takas vadinasi paukščių taku todėl, kad rudenį ir pavasarį jis eina iš šiaurės į pietus, tai yra, ta kryptimi, kuria išskrenda ir parskrenda paukščiai.

O štai žvaigždynas Sietynas, katras diletantų maišomas su mažaisiais Grįžulo ratais, pasirodo, yra Subaru ženklas, kas man visiška naujiena buvo. Paprastas mirtingasis  plika akimi žiūri  šešias žvaigždes 1953 m. penkios japonų kompanijos susijungė į korporaciją, ir nusprendė prekės ženklui naudoti Sietyno žvaigždyną: penkios mažos, ir viena ryški žvaigždė. O pats žodis “Subaru” reiškia “Vieningas, sujungtas”.Visą šią informaciją aš pragooglinau, ir čia jau surašiau teisingą variantą. (Gidas kiek nugrybavo, sakydamas, kad Subaru sudaro septynios kompanijos, be to, jis sakė, kad Subaru reiškia saulę.  Moku vienintelį žodį japoniškai, ir tai yra būtent saulė – sajuri, o ne  subaru).

Taigi visom prasmėm kelionė išėjo į naudą. Prasiblaškymas suderintas su pasaulio pažinimu. Dar reikėtų aplankyti ir Etnokosmologijos muziejų, katro šeimininko Gunaro Kakaro žmona sode augina naktį šviečiančius augalus. Man čia iš viso atrodo fantastika: paėmė žmogus plikas patalpas, padarė toookį muziejų, ir žmoną susirado kosmosą betapančią ir “mėnulio sėklas” auginančią. Pasipiršo per antrą pasimatymą, nes žinojo, kad taip reikia. Oj nemėgsta Kakaro rimti mokslininkai, observatorijos vyriškiai labai nepatenkinti būna, kai mitų pilną Etnokosmologijos muziejų kas nors drįsta sumaišyti su observatorija, bet nuvykti į muziejų verta, ten diletanto akiai labai daug gražių dalykų yra.

Rekomendacijos:

• Vietas rezervuoti iš anksto telefonu;
• Jei observatorijoje reikia būti vidurnaktį,  iš Vilniaus išvažiuoti anksčiau, nei 11.10;
• Pasirūpinti savo ir žioplų artimųjų sveikata: pasiimti termosą arbatos ir kokio nors tauraus gėrimo;
• Skirti deramą dėmesį aprangai: apsirengti viską, kas šilčiausia, ypatingą dėmesį skiriant kojoms. Labai tinka poledinės žūklės gerbėjo rūbai. Ir mieli batų gamintojai, pradėkit pagaliau gaminti žieminius batus su storesniu nei 5mm padu. Nesuprantantiems reikalo rimtumo reikėtų įsivaizduoti valandą stovėjimo lauke prie minus 24, kaip kad buvo šiąnakt.
• Kai eisit susimokėti (100 lt grupei. Kiek žmonių atvažiuoja, iš tiek dalini šimtą, plius dar po 10 lt. žmogui. Mums išėjo po 17 lt.), žvilgtelėkite virš stalo. Ten   – ranka darytas kalendorius su visokiom kosmologinėm nuotraukom. Viena ponia, tokia vargonininkė, kazimierietė, yra taip susižavėjus “galaktikų sombrero” (nuskaičiau iš kalendoriaus), kad pati kruopščiai dirbo, kol sukūrė kalėndorių, nuotraukas ir tekstus jame. Mes, cinikai ,nusprendėm, kad ji nori surasti tiesesnį kelią į dangų, jei kartais dievo nėra.

Taigi pirmoji žiema, dėl kurios šalčių per daug neburbu, o beveik džiaugiuosi, eina visai smagiai. Ir tame, kad naktį sustojus visiškai tamsiuose Molėtuose, jauti, kaip ledėja liūlys, irgi yra smagumo. Man tik rogučių trūksta.