Suprantu, kad reikia paremti ir atjausti vargstančius. Labai gražu, kad tokia savų pensininkų ir bedarbių neišlaikanti valstybė, Lietuva vardu, ištiesia pagalbos ranką dar vargingesniams. Juk niekas nesiginčys, kad Afganistane vaikams sunku. Kaip ir suaugusiems. Žiūrėdami UNICEF koncertą per LTV, suaukosime po kelis litus, ir štai, Afganistanas turės naują mokyklą, ją pabaigę vaikai galės padėti savo šaliai. Bent jau sau.
Ir visa tai yra labai gražu, tik tiek, kad labai jau negražu žiūrėt į tą televizorių. Tik muzikos klausyt galima, bet juk tatai ne radijas. Prieina prie vedėjų UNICEF atstovė, už rankos vedina dviem mergytėm. Giržadas, lyg iš medžio nukritęs, klausia: o kas jos? – Sero Roger Moore draugės nuo praeito karto. Ir viskas, mergaitės pamirštos, kamera kyla aukštyn rodyt suaugusių. Tai ko iš viso jas tampyt?
Nesu labai apsišvietus, ir vos vos pažinau ponią šalia LTV vyr. prodiuserio, be to, ne nuo pradžių įsijungiau. Virginija Kochanskytė, aktorė, sceninės kalbos dėstytoja. Žilus plaukus nusidažė, štai kodėl neatpažįstama. Aktorė-vedėja skaito eilėraščius, Sigito Gedos. Gražiai, kaip per šauniausio moksleivio konkursą, nors labai labai labai seniai mokyklą ji baigė. Bet šito klausyt aš negaliu. Man negražu. Be to, ir šiaip, žiūriu į tą teliką: manyčiau, sugedo, kažkur dingo spalvos, bet ne – prezidentinis kostiumėlis matosi. Visa kita – juodai baltai pilkais į mėlynumą tonais apipavidalinta. Juk gražus dalykas vyksta, renkam pinigėlius Afganistano vaikeliukams.
Ir aš perjungiau kanalą, kur net sustingau žiūrėdama į įspūdingai būgnus mušančią paaugliukę – dviems minutėms dėmesį prikaustė. Ir šiaip, neblogų variantų pririnkta į tas dvi minutes šlovės. Štai kaip paprastai balabaikinė LNK persiviliojo mane iš pilkos LTV. Nors nuotaika tikrai buvo tokia, kad klasikinė muzika geriau derėtų, bet man tiesiog negražu.
Nėra komentarų