Praeitą žiemą neretai turėdavau bėdų su užmigimu. Daug reikalų, apie ką galvot, buvo. Taigi gulėdavau ir žiūrėdavau per langą, o kartais per langą matydavosi Santariškių ligoninės langai. Tamsūs langai, tik kartas nuo karto užsidega vienas kitas. Kuo vėliau, tuo mažiau šviesų, nes ir slaugytojai turi pamiegoti. Galvodavau, kas ten vyksta už tų langų, kokie ligoniai ten miega, ką jie galvoja.
Praėjus metams labai gerai žinau, kas vyksta už tų langų. Pro juos matau langus, per kuriuos naktimis žiūrėdavau į ligoninės pastatus. Gal todėl ir miegot neišeidavo, žiūrint į tuos langus – juk už jų tiek skausmo.
Taip mes nesitarėm.
?
Mes tarėmės, kad aš einu nx, o rupkės eina linčiuoti lachūdrų. Tuo tarpu tu iškylauji po Santariškes. Gal ir bereikalo, bet man dėl to šiek tiek neramu. Žiūrėk man !
***RYŠIO PABAIGA***
Buriatai, tu pats taip su savimi susitarei, pats nusprendei eiti kažkur, pats nusprendei, kad esi lachūdra, ir tuo baisiai pasipiktinai. Gal ir be reikalo. Aš tokio susitarimo negirdėjus, taigi aš su niekuo nieko nesitariau.