|
|||||
|
Ne visai į temą. Nors ir spynos, ir meilė, ir laisvė …arba kitaip – kalėjime, buvau pirmą kartą. Už darbus. Ir dėl to, kad man tai buvo pirmas kartas, įspūdis didžiulis. Kiti, kurie “dėl darbų” tokiose vietose lankosi n-ąjį kartą, tiek emocijų neišreiškė. Visų pirma, kalėjimus aš buvau mačiusi tik filmuose ir [...] Nėra pas mus parkų kultūros. Neįprasta per pietų pertrauką šildytis prieš saulutę, valgyti iš namų atsineštas salotas, labai retai matau besimokančius/dirbančius žmones. Tik mamytės stumdo vežimėlius ir paaugliai geria alų. Nuėjus į Sereikiškes kiek sutemus, labai jau nejauku pasidaro. Vasaromis, kaži, gėlių niekas neišrauna? Miumla: "Pasaulyje nėra nieko baisiau, už mus pačius" (ar [...] Atrodytų, kad ramiai tyvuliuojantis vanduo yra nepavojingas: nei bangų, nei verpetų. Vis dėlto man tokie vandenys atrodo grėsmingi. Nejudantis vanduo apmusija, apsitraukia dumbliais, užželia žolėm. Po kiek laiko visai supelkėja. Nors pelkė rami, niekad nežinai, kur padėjęs koją prasmegsi akivaran, o kur aptiksi burbuliuojančias dujas. Ko tikėtis iš sraunios upės, jūros, vandenyno [...] Pavasaris veikia. Tikrai. Požymiai tokie: siaubingas noras kur nors važiuoti. Taip tiesiog sėsti į mašiną ir važiuoti na kad ir į Kauną. Rygą. Kuldigą. Pirkti bilietą ir savaitgalį praleisti Romoje tiesiog nieko neveikiant ir nieko nepažįstant. Kadangi vis labiau priartėju prie išvados, kad nei vienas, nei du kilo litai gyvenimo nepakeis taip, kad [...]
Nora Ephorn Nyčės “Žmogiška, pernelyg žmogiška” ir Noros Ephron “Tas nelemtas mano kaklas” – labai skirtingi kūriniai, bet abu atsidūrė mano pirkinių krepšelyje. Nyčei reikia susikaupti, o pradinei savaitgalinei reabilitacijai tipo ir antroji, laisvalaikio knyga. Kuo čia dėtas kaklas? Tuo, kad kad kaklas geriausiai išduoda moters amžių, kaip kad rašoma, nuo 43 [...] Darbe norėjosi ašarėlę nulieti. Žiūrėjau tokią medžiagą (taip keisti žmonės vadina video arba audio reikalus), iš senelių namų. Imamas interviu su viena močiute, kuriai metų, na, maniau, kad gal kokių 70. Energinga, protinga, iš pažiūros atrodo sveika, pati vaikšto, valgo, bajerius skaldo – na, superinė močiutė. Pasirodo, ji jau 14 metų senelių [...] Vat toks gi va skelbimukas prie mano laiptinės durų. Prisipažinsiu – nesupratau. Bet manau, kad jis skirtas paskatinti naudotis šios agentūros paslaugomis. Bet pasikartosiu: ne-su-pran-tu šitos šmaikštybės. Reikės pasukti Regimantui ir paklausti. O ir šiaip, smagu pasidaro pagalvojus, kaip kažkas gi ir sugalvoti tokią idėją, kaip ir patį anekdotą, turėjo. Ir turbūt labai savimi džiaugėsi. Paaiškinkit, a? Čia gal meilės prisipažinimas japonų muzikantui? “Oooo, kaip tu mąstai. Aš taip nemąstau” – pareiškė man vakar kai kurie žmonės, kuriuos bandžiau išsitempti laukan, neva tai pavasariu džiaugtis. Suprask, į galvą neateitų eiti į lauką, jei galima šiltai sau tūnoti su taure rankose. Lauku tapo Trakai, kažkaip nieko originaliau neišėjo sugalvot. Iš tiesų [...] Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės. Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau “Krikštatėvį”. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: [...] “…kai pasirodė pavandeniavęs mėnulis, obelys ėmė purtyti nuo savęs žiedus, ir melsti taškeliai, sukdamiesi ore, ėmė kristi į išraustą žemę, užklodami vandens prisisunkusias duobes ir juodas obelų šaknis. … Ateina nauji amžiai ir viską rauna su šaknimis… Viską?” Juozas Aputis, “Skraidančios obelys”
|
|||||
|
Copyright © 2010 Nėra čia jokios prasmės - All Rights Reserved |
|||||
Leptelėjimai