Gyvenimo pabaiga

Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės.

Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau “Krikštatėvį”. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: kol kaime nieko nėra, ji šeria katinukus. Tik užmačius žmones, pradėjo tarškėti, tik kad ana labai taukšti mėgsta, ir visko čia nenupasakosiu. Bet klausau, klausau, ir vis liūdniau darosi.

Moteriai 82 metai. Užaugino du sūnus, palaidojo vyrą prieš 14 metų, kaimynus vieną po kito. Pardavė arklį, karves, beliko tik dvi vištytės ir sūnaus dovanotas šuniukas. Kai pardavė arklį, naujieji šeimininkai pasakojo, kaip arklys ištrūkęs pasileido bėgti namų link, bet vidury laukų sustojo, galvą nuleido, pabuvo taip minutėlę… ir nuleidęs galvą sugrįžo pas naujuosius  šeimininkus. Liūdna.

Toji Birutė ir sako: “aš jūsų kates dabosiu, o jūs kai cik atvažiuosit, dabokit senu bobu. Boba jau baigia nusibaigc, gyvenimas į pabaigu eina. Ir kaip jau atminties neturiu, vaikel vaikel”. Na ir panašiai, bet aišku, viskas dzūkiška gražia tarme.

Pasivedus į trobą vis rodo savo sūnaus, profesoriaus, nuotrauką laikraštyje, ir vis prašo: “vaikeliai, kai tik atvažiuosit, būtinai užeikit, nepamirškit senos bobos. Čia vienai būnant nudurnėt galima.”

Dar  Birutė papasakojo, kiek dėmesio jaunystėje iš bernų sulaukdavo, kaip su vienu labai gražiu draugavo, kur visos mergos mylėjo, ale atsirado toks Jonulis, katras labai jos mamai patiko, rankas tik bučiavo, ta ir prisakė Birutei už jo tekėti. Ir ištekėjo, ir  po ilgo gyvenimo kartu palaidojo.  Mums bekalbant, nei vieno blogo žodžio apie jį nepasakė. Mama parinko, ir gyveno. Kartais galvoju, kad ta per didelė laisvė žmogui tik bėdų sukelia ir neramumų vidinių. Sukis į visas keturias pasaulio puses, ir jokios gairės, jokio orientyro.

Pas vaikus į miestą moteris nenori važiuoti, nors ją visaip bando prisikviesti. “Kam aš ten reikalinga, tik trukdysiu. Indų plauti vis tiek negalėsiu, viską daro mašina”. Taip ir eina Birutės dienos. Vienišai, tik kartais su moterimis kalba rožančių, o kiekvieną sekmadienį vyksta miestan, į bažnyčią. Su šuneliu televizorių pažiūri, marčioms ir jų draugėms skaras mezga. Papasakoti ji tikrai turi ką, nėra ji tokia “durnu senu bobu”, kaip ji pati sako, ir kalbėt moka gražiai. Iš tiesų ji mūsų visai nepažįsta, tai kas, kad vaikystėje iš jos eidavau pieno parsinešti, ji to neatsimenu.  Esu tik jos kaimyno ir šiaip labai gerbtino žmogaus anūkė, tiek to mano nuopelno, o nepaleidžia, kalba, kalba, vis prašo dar pabūti, per prievartą saldainiais maitina.

Ir kuo toliau, tuo liūdniau… Negi tokia turi būti žmogaus gyvenimo pabaiga? Vienam, maldaujant, kad kas nors ateitų su tavim pakalbėti,  kad kas nors tavo saldainius valgytų, nes nes baigi nublūsti nuo vienatvės?.. čia, žinoma, turėtų iššokti gauja perdėm racionalių žmonių, sakančių, kad žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, buvo laimingas, vaikus užaugino ir t.t. Bet tai ir liūdniausia, kad galiausiai žmogaus laukia tokia pabaiga.  (Negaliu sakyt, kad visų žmonių taip gyvenimai baigiasi, bet kur kas daugiau, nei gali pasirodyt.)

Kita gauja gali pradėti aiškint apie pomirtinius gyvenimus, ir kad tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Bet.

“Baisu, kaip greitai iš žmogaus nieko nelieka” – sako Birutė. Ir net jei ne mirtinos ligos, ir kiti siaubai, vis tiek man jau atrodo, kad gyvenimas eina labai greitai. Gal todėl mane labai erzina visokie pasisakymai, kad kur tu skubi, ką tu darai, ko tu čia nori, taigi tokia jauna, dar tiek daug visko prieš akis. Gal todėl man atrodo, kad neturiu laiko beprasmėms diskusijoms, žmonėms, su kuriais man neįdomu, ir kad labai dažnai darau visai ne tai, ką darydama iš tiesų džiaugčiausi.

Bet kiekvieną dieną vis daugiau lieka ir už nugaros.