“Išsivaduoti iš apgailėtinos būsenos turėtų būti nesunku netgi tyčinėmis pastangomis. Aš pašoksiu iš krėslo, apibėgsiu aplink stalą, pajudinsiu galvą ir kaklą, įžiebsiu akyse ugnį, įtempsiu aplink jas raumenis. Priešinsiuosi bet kokiam jausmui, audringai pasitiksiu A., jeigu jis dabar ateis, maloniai pakęsiu savo kambaryje B., godžiais gurkšniais, nepaisydamas skausmo ir sunkumo, trauksiu į save viską, ką pasakys C.
Bet netgi jeigu tai pavyks, sulyg kiekviena klaida, o jos neišvengiamos, viskas, ir lengva, ir sunku, strigs, ir aš turėsiu ratu grįžtu atal.
Todėl vis dėlto teisingiausia bus viską pakęsti, elgtis nelyginant sunki masė, ir netgi jei jautiesi tarsi vėjo nupūstas, be reikalo nespurdėti, žiūrėti į kitą žmogų gyvulio žvilgsniu, nejusti atgailos, trumpai tariant, pačiam nuslopinti tai, kas dar likę iš gyvenimo šmėklos, tai yra padauginti savyje paskutinę kapų ramybę ir daugiau nieko, išskyrus ją, nepripažinti.
Charakteringas tokios būsenos gestas – perbraukti mažuoju pirštu virš antakių.“
Šiaip nepraktikuoju savo asmeninio interneto kampo pildymo kitų kūrybos ir rašybos greituoju perrašymu ar tiesiog copy paste, bet iš visos krūvos entelektualinės ir nlb leteratūros, besimėtančios lovoje, po lova ir prie lovos, vienintelę šią vietą pasižymėjau kaip vertą citavimo. Čia yra iš F. Kafkos „Pasakojimų“. Vidurys šio teksto tai kaip ir visi viduriai, bet pirmutinė pastraipa labai paprastai apibūdina visą tą kasdienį reikalą, kuriame, man atrodo, malasi dauguma.
Nėra komentarų