Nėra čia jokios prasmės

Kai žmogus įsigyja lygintuvą, jam lieka daugiau  laiko sau pačiam. Susikrauni stirtą patalynės, atsitempi lyginimo įrankius priešais teliką, atsainiai jį įsijungi ir pradedi galvoti. O tuo pačiu tai galima traktuoti ir kaip lengvosios atletikos sporto šaką – vis daugiau judi, nei šiaip sėdėdamas. Idant smegenys visai neapgliaumėtų nuo savaitgalinio serialo, bevelyju žiūrėti kokį nors Traval Chanell. Laputaitė lankosi Dijon’e, geria vyną, dosniai pila jį ant jautienos, ir rodo, kaip relaksuojasi po sunkios filmavimo dienos putų vonioje su stebuklingai greitai nykstančia vyno taure. Maždaug dvi sekundės visai taurei.

Kai nuo galvojimo apie savus reikalus vėl pakeliu akis, kita laputaitė pasakoja apie kanadiečius, kurie nusprendė nuosekliai pereiti prie kito gyvenimo etapo ne savo gimtinėje, o kokioje egzotiškoje šalyje. Jaunas šeimos vyras pasakojasi, kaip su žmona tarėsi, kurgi išvykti. Sako, gal Filipinai. Ai, per toli. Tai gal Kosta Rika – o, pats tas. Dar praskamba mintis, kad Kosta Rika yra centrinė Amerika, taigi Amerika, taigi ne taip emociškai ir kultūriškai nuo Kanados, katra irgi juk Amerikos žemyne. Taigi jaunojo vyro trinarė šeima išvyksta į Kosta Riką. Ten atidaro B&B, šeima tampa keturnare.

Prabėga treji metai, tėvai grįžta į Tėvynę (Kanadą) aplankyt tėvų ir draugų, bei vaikams parodyti sniego. Ale gi toks nerimas graužia širdį, kaip ten bus – gal pasirodys, kad ten taip gerai, kad nėra ko į tą kultūriškai nors ir artimą, ale vis tiek svetimą Kostą Riką grįžt. Na ir ką – ogi pasirodo, kad kanadiečiai suprato, kad visgi jų tikrieji namai yra Kosta Rika. Kanadoje reikėjo tiek daug dirbti, vargti, prakaitą lieti ir smegenų ląsteles žudyti dėl saugumo: draudimai, pensijos, kreditai, indėliai, sąskaitos, žodžiu, vargai negalai. O štai Kosta Rikoje – kaip rojuje. Tikri namai. By the way, I don’t speak the local language, sometimes for locals it’s a bit difficult to understand us, they are trying, really trying, but in fact, they don’t understand. Oj, lygintuvą per ilgai laikau ant pagalvės širdelių, čiut nepradeginau iš to susimąstymo – kaip per trejus metus, išvažiavęs gyventi į Kostą Riką, tu, kadanietiškasis žmogau, nesugebėjai išmokti ispanų kalbos? Taigi dar kiek laiko, ir tavo vaikai sugrįžę iš mokyklos į tave kreipsis tų maurų kalba, o tu nieko, ekspatriate, nesuprasi. Savo paties namuose nesuprasi.

Kita istorija į mane prakalba pro karštų garų debesaitį: oh yes, Nikaragva nėra tokia pavojinga, viskas man yra ok, I feel really good here, I discovered myself, I was working so hard to do it, and I really miss my girls. We speak every day, bet jau metai, kaip aš jų nemačiau, – banglentę stipriom rankom pagriebia ir apsuptas vietinių vaikiukų link bangų nuskuodžia antrosios istorijos herojus. Šimtas vietinių pusalkanių vaikų, taigi šimtas burnų kartą per mėnesį užsuka į jo neseniai atidarytą banglentininkų klubą. Kanadietis šypsosi – aš čia atvykau ne tik imti, noriu ir duoti. Mane taip gražiai priėmė vietinė bendruomenė, todėl rengdamas kasmėnesinius susitikimus su varguolių vaikais jaučiuosi prisidedantis prie Nikaragvos gerovės. Oh yes, nice. Tik dukrų, Kanadoje, pasiilgtu.

Kadangi laida jau baigėsi, o skarmalų stirta tik nežymiai sumažėjus, monotoniškai dirbu dešine ranka, o abu smegenų pusrutuliai ūžia. Kas čia per prikolas sugalvoti, kad reikia naujų, geresnių namų, ir iš dyko buvimo bele kur išvažiuot? Nes aš taip suprantu pasakymus, kad Kosta Rika yra vat tie tikrieji namai, o Kanada – tai jau ne tiek tikrieji.

Aš vis pagalvoju, kad visai į naudą išeitų kokia pusmečio  – metų kelionė. Jau ir biudžetus pradėjau svarstyti, kiek kur ir už kiek galėčiau pasitrankyt. Be to, kadangi jau keli pažįstami tai išbandė, ir visi grįžo sveiki gyvi bei netapo darbo biržos klientais, irgi įkvepia. Va vieni, va kiti, jei kam įdomu. Dar būna taip, kad žmonėms tiesiog pasipainioja ta antra obuolio puselė (miela, ania, klin klin), katra gimė už Lietuvos sienos ribų, ir gyvenimas taip klostosi, kad tenka pakeisti gyvenamą vietą. Bet šitie išmąstymai, kad „atvažiavau, ir pajutau, kad tai yra mano namai [nors kalbos nemoku], man yra švelniai tariant keistoki. Arba kai kokia lietuvaitė išvažiavusi pas vokiečius (tiksliau, turkus), kebabų kepti, aiškina, kad Lietuva yra šūdas, kad čia nėra galimybių, ir kad jos tikroji tėvynė – Vokietija. Kebabus vyniot, baisi galimybė.  Galėčiau su tuo lygintuvu ir užvažiuot gerai. Iš pavydo, iš ko daugiau, jei kam neaišku.

Gink die, nesakau, kad čia viskas man labai gerai, bet jei pvz., kalbame apie piniginius reikalus, aš gyvenčiau viename bute su dar penkiais žmonėmis, ir pirkčiau nukainotus apipuvusius bananus, kaip  kad daro finansinių reikalų pasitvarkyt į plantacijas ar  stroikes (kurios stabtelėjo, cha) išdundėję, tai visai neprastai susitaupyčiau :) Aš gal net norėčiau porą metų kur nors mokslą kokį pagraužt, arba kokį inovatyvų mokslo lauką arti, būdama didžia mokslininke ar praktike, bet neįsivaizduoju savęs sumąstant, kad man reikia ieškoti naujos Tėvynės.

O kaip tu, ar audi mintį kurs nors Tėvynę kitą rast? Jei taip, kodėl, o jei ne, irgi kodėl? Kodėl kodėl kodėl?

Beje, gerai išlyginus skarmalus, spintoje atsiranda daugiau vietos.

Trackback URL

darbas, kelionės, nesąmonė, žmonės