Nėra čia jokios prasmės

Laiko, sveikatos arba finansinių apribojimų kontekste nori nenori kitaip pradedi žiūrėti. Štai kelios laisvos dienos – ir nenoriu aš niekur skristi, ošti, ūžti ir kikenti. Tik susikrauti kilnojamus turtus į vežėčias ir kuo greičiau mauti į kaimą. Ryte gerti arbatą ant akmeninių laiptų su įspaustomis rankų žymėmis, popietę sukišti rankas į žemę ir išrauti balandą, o vakare per langą žiūrėti į Ūlos rūkanas. Mintys grįžta 15 metų į praeitį, o 15 metų į priekį jau nebeišneša – bile dabar gerai

Tik keista, kad prieš tiek metų skaitytos ir kerėjusios knygos dabar atrodo be galo nykios, sentimentalios ir nesukeliančios nei didelio, nei mažo noro jas pabaigti. Nekeista, o netikėta. O kadaise taip smagiai žarstytas smėlis atrodo kažkoks purvinas. Vanduo, iš kurio varu neišvarydavo – šaltas. O kelias į kažkur netoliese esantį ežerą – užmirštas.

Ir norisi visus mažus didelius dalykus patirti iš naujo. Tad jau žinau, ką veiksiu per atostogas. Net Santorini salą išbrokijau, nes tingiu truputį. Sėdėsiu be ryšio, žiūrėsiu pavakarėn iš paskos ir, jei tik kas  man priduotų senų baldų, aš juos su mielu noru dekoruočiau atostogų metu:) taip kad – laukiu.

Tokie tie maži dideli malonumai.

Trackback URL

vasara