Nėra čia jokios prasmės » Pasistebėjimai

Kas tas per vienas?

Gabija — Wed, 01 Sep 2010 12:25:09 +0000

Einu per Nepriklausomybės aikštę, prieš mane švytruoja senyvos moters suklaipyti ala kroksai ir jos dukros, o gal anūkės, kiek atsilaupę kulniukai.

-Ėėė, kas čia toks?, – klausia vyresnė jaunesniosios, putliu pirštu pamodama į paminklą Vincui Kudirkai.

-Ką aš žinau, kas toks, – abejingai mesteli jaunesnioji.

-Nu bet rimtai, jei čia stovi, tai turbūt žymus, – smalsumo kamuojama nenustygsta gyvenimo mačiusi moteris.

-Aaa, geras, kas tas per vienas? – jau susidomėjo jaunėlė. Per tą laiką, kol tęsėsi dialogas, aš šias moteris pralenkiau, bet po šio klausimo nuostabos kupiną žvilgsnį atsukau į jų veidus. Manau, kad buvau palaikyta nemandagia fyfa, bet prisipažinsiu – mane nustebino.

Su rugsėjo 1-ąja, mokslo, gedulo ir vilties diena! Buvau net pamiršus kokia tai diena, bet sapne pasirodžiusi mano pradinių klasių mokytoja priminė. Visai netikėtai prisiminiau ir tai, ką mano smegenys iš prisiminimų apie mokyklą visai išstūmė: kad atėjus į klasę mokytojui reikia atsistoti, kad kiekvienas mokinys turi savo numerį, o per pertraukas visoje mokykloje būdavo budintys mokiniai.

Negaliu nutylėt

Gabija — Thu, 08 Jul 2010 18:33:47 +0000

Susikaupsiu ir papasakosiu apie Luaros slėnio grožį, kraugerius Venecijos moskitus ir jūros besiilginčius Slovėnijos kalnų gyventojus. Tam reikia laiko, kad viskas susigulėtų, žodžiai apsigludintų, mintys išsigrynintų.

Bet jau apie ką netylėsiu, tai netylėsiu.

Tai štai, išėjau šiandien per pietų pertrauką pasivaikščioti. Kiek per šalta, kiek per šlapia, tad skubu atgal. Prie Katedros mane užkalbina toks vaikinukas, iš karto atsiprašo, pasako žinantis, kad nekaip gali nuskambėti, ir paprašo jam padėti. Aš aišku, klausiu, kodėl toks jaunas ir stiprus bernas prašo pagalbos.Visai pusėtinai atrodo, panagės švarios, gal batas ir praplyšęs, bet nepanašus į asocialų. To nesakiau, tik pagalvojau.

Jis man išdėsto visą savo karjeros istoriją, kaip dirbo servise, kaip pusę metų nebedirba, kaip kelis mėnesius gavo 178 lt. bedarbio pašaltos (?), kaip dabar neranda darbo, kad deda daug pastangų, bet jam nesiseka, kaip įsidarbino sargu už 700 lt, jau manė, kad jam pasisekė, bet direktorius pasakė, kad reikia vyresnio žmogaus ir t.t. ir panašiai. Taip besišnekučiuojant ir priėjome mano darbo prieigas, ir sakau – tai jei tu mechanikas, pažiūrėk, kas yra su mano mašinos veidrodėliu (nukrito, rupūžė, po to, kai vienas mielas kolega maloniai ji nulaužė), ir su tepalais kažkas (įtariu, trūksta). Pažiūrėjo, pasakė, kad trūksta, parodė, kaip matuoti, pasakė, kiek kainuos, iš kur pasirūpinti veidrodėliu. Kadangi esu šiaudadūšė, man suspaudė širdį, ir pamąsčiau, kad gal galima jam padėti. Paprašiau parašyti telefoną, gal paskambinsiu, jei reikės dėl mašinos kokio darbelio, gal šiaip ką. Berniukas atrodė laimingas, ir pasakė, kad gali man tą veidrodėlį ir tepalus sutvarkyti rytoj. Daviau jam 2 lt, o grįžus darban net paskambinau vienam savo draugui, sakau, gal tau reikia berniuko į statybas? Vienu žodžiu, esu reto naivumo ir gerumo žmogus.

Kadangi poroje mano žinomų servisų niekas neužsiima veidrodėlių iš sąvartynų paieškom, žinoma, viskas brangiau. Bet vis tik nutariau važiuoti į Martoną, kuris yra prie namų, o ir kaip skelbiasi internete, 20 – 21 val. yra laimės valandos. Sutaupyti man praverstų, ypatingai po nelabai draugiškų viryklių meistrų apsilankymų, tad vykstu į Martoną. Be 15 devynios, viduje sėdi vaikinukas, šviesos dega, bet durys užrakintos, ir jis tikrai mane mato, bet nesiteikia imituoti darbo valandų. Spjoviau, ir galvoju, gal padarysiu gerą darbą berniukui, tegul pakeičia man tuos tepalus. Susirandu tipiškoje moteriškoje tašėje, kurioje nieko neįmanoma rasti, to bernaičio telefoną, ir ką jūs manote – toks numeris neegzistuoja.

Man sunku suprasti, kodėl jam pasirodė verta kuistis prie tos mano mašinos ir pasakoti visokias istorijas už du litus. Per tą laiką galėjo daugiau praeivių sugraudinti. Čia vienas dalykas, kurio nesuprantu.

Antras – panašu, kad Martonui naglumo netrūksta. Nors… gal tai ir buvo laimės valanda – atvažiavau, tai ne tai kad nuolaidą gavau – iš viso nieko nemokėjau!

Kur dingo moterų liemenys?

Gabija — Fri, 28 May 2010 16:25:14 +0000

Niekada neatkreipiu dėmesio į muzikinius klipus, todėl mane labai nustebina kas nors pasakęs: o, žiūrėk, koks įdomus/nuobodus/gražus/keistas/t.t. klipas. Man gali šimtus kartų groti ta pati daina, aš beveik niekada neišgirstu žodžių. Reikia pasiskaityt prieš tai. Niekada nesmaksau youtube, nes man neįdomu žiūrėti įvairaus plauko vaizdelius (kaip ir klipus). Nebent reikia darbo tikslais – susipažint, ką platusis pasaulis yra sukūręs viena ar kita tema. Nešmirinėju po foto blogus, mados ekspertų puslapius ir makiažo pamokėlių rinkinius. Portaluose skaitau tik antraštes, ir tik labai retai kurį straipsnį perskaitau nuo pradžios iki galo. Nekenčiu parduotuvių (daiktus mėgstu, žinoma).

Bet kai man užrodė štai šį blogą, į jį įjunkau kaip paršelis į batvinius. Man gražu pasižiūrėti į geras nuotraukas, įdomu pamatyti kaip žmonės gyvena, naudinga į rėmus įkištą fantaziją išlaisvinti pamačius, kokių netikėtų derinių žmonės prisigalvoja savo aprangoje, ir kaip tai žavingai gali atrodyti. Nėra netinkamų rūbų ar aksesuarų, svaru tik, kaip tu juos priderinsi. Kartais mane užvaldo visiškas nesvarbumas, kaip atrodo, o kartais negaliu iš namų išeiti neprisiderinus plaukų segtuko prie batų raištelio (čia iš mamos paveldėta, ji dukrų plaukų kaspinus derino prie kojinaičių raukinukų dar gulimų vėžimėlių laikais).

Todėl atsitiktinių žmonių nuotraukos, katrie dažnai išrodo tikrai įdomiau, nei pilkoji masė Gedimino prospekte, gali tapti įkvėpimo šaltiniu įdomesniam deriniui ar net geresnei nuotaikai.

Štai paskutinis mano susižavėjimo šaltinis.

“To me, my grandmother, Françoise Gerondeau, is the most elegant and the funniest woman in the world. In fact, that photo was taken during the Algerian War, in the late fifties. My Grandfather, who is French, had been mobilized. And just before his departure, he told my grandmother (they were dating for a year) that he didn’t love her and that he would never marry her. But she’s very stubborn, and she asked her brother to take photos of her during their vacations, so that she could send them to my grandfather, and he would fall in love again. The photo you see can testify. Isn’t it childish? To me that story defines exactly my grandmother. That photo must have a great power, since when my grandfather came back, they got married. I wish I had a picture of my grandfather, he was very alluring and elegant too. I think that my aesthetic taste comes from the observation of my grandparents. Both of them really represent a model to me.”

Va čia tai moteris Ir kokia graži.. O ir šiaip tas vingažines nuotraukas žiūrėti labai įdomu. Visų pirma, ten yra tikrai labai gražių derinių. Visų antra, labai gražūs žmonės. Garbingas Rupkių klubas nutarė, kad šiais laikais moterų figūros tikrai ne tokios, kaip seniau. Prieš 50-6-70 ir t.t. metų. Anksčiau tikrai damų liemenys buvo panašesni į liemenis, o dabar, net nereikia būti užvalgiusiai, bet dažna moteris pasižymi ne ką ryškesniu liemeniu nei pjaustymo lentelė, bei pjaustymo lentelės nuožulnumo pečiais. Kaip mes pastebėjome senose fotografijoje, net ir užvalgiusios moterys puikuojasi bitutės liemeniu. Atidžiau įvertinau praeivių figūras – liekna ar apkūni, bet ryškų liemenį turi reta. Čia kas – nauja evoliucijos pakopa? Ar maisto, nepanašaus į maistą, valgymo pasekmė?

Lietuvių sėkmės istorija

Gabija — Sat, 22 May 2010 14:28:45 +0000

Tingiai skaitau spaudą, štai tokią. Ir kažkaip liūdna. Išvažiavimas (didelio konkurso būdu) į atokią Norvegijos salą – norvegiškas sapnas, iš kurio nesinori pabusti, tai ta laimė, kurios pavydi daugybė Lietuvos šeimų. Smagu ir man, kad paprasta, sunkiai besivertusi, bet tvarkinga šeima dabar gyvena daug geriau, jaučiasi laisvesni ir reikalingi, ir kad lietuviai ne tik savo vagystėmis ir žmogžudystėmis norvegus gali nustebinti.

Tačiau dar kartą kyla klausimas – kas čia per šalis, kas čia per tėvynė, iš kurios spėję pasprukti žmonės daugeliui kelia pavydą? Gal tai ir tos šeimos sėkmės istorija, bet taip pat labai iškalbinga Lietuvos nesėkmės istorija. Laisva demokratinė valstybė, ES narė, su ambicijom į Europos centrą ir neva kultūrą, bet be jokios amunicijos. Kažkaip žemiau kritikos ribos.

Kas per šalis, kur Garliavoje atvažiavęs teatras rodo spektaklius apie Raudonkepuraitę, ir tai tiesiogiai transliuojama internete? Va, čia tai tikras lietuviškas sapnas. Kas per šalis, kur vis dažniau nuėjus į parduotuvę matau orius, bet svarstančius, pirkti morką ar svogūną, senukus (nes abiems neužtenka centų)? Kas per šalis, kur be SoDros į polikliniką nei kojos geriau nekelti, nes niekas su tavim nekalba kaip su žmogum, o po to paaiškėja, kad kone tūkstantį litų už kažkokį sveikatos draudimą esi skolingas? Kas per šalis, kurioje drabužiai, batai, kosmetika, parfumerija, elektronika, baldai, tingiu vardinti toliau, kainuoja daugiau, nei bet kurioje turtingesnėje Europos valstybėje? Kas per šalis, kurioje per Bočelio koncertą jam palei nosį kepami šašlykai? Kas per šalis, kurioje maistas maistą primena tik pavadinimu (čia yra išeitis – labai atidžiai rinktis ir žinoti, iš kur pirkti. BET). Nieko naujo nepasakiau, bet šitas norvegiškas sapnas truputį užkabino.

Neseniai manęs žmogus iš vakarietiškojo užsienio pasiteiravo, kiek aš uždirbu. Šiaip uždirbu kiek uždirbu, per daug nemąstydama ir nelygindama. Bet gavus tokį klausimą pasiskaičiavau eurais, ir turiu pasakyt, kad net nejauku buvo garsiai sakyt, kiek mažai tų eurų gaunu už du darbus (žiniasklaidos ir akademinė sritys). O juk skamba gražiai – televizija ir universitetas. Ibizoje padavėja dirbti tikrai labiau apsimoka. Viena mergaitė lietuvė ten kurį laiką vietinių vaikus prižiūrėjo. Žydėjo tiesiog.

Neapsiprendžiu, patriotė aš, ar ne.

Stresas kenkia širdžiai

Gabija — Fri, 30 Apr 2010 09:25:54 +0000

Atrodo, visi tai žino, bet maža kas ką teoriškai žino. Lengva pasakyt – nesinervink, atsipalaiduok, pasistenk nusiraminti. Paprastai kažkaip atrodo, kad nieko čia tokio, nusiraminti neišeina, bet tai ką, gyvenu ir gyvensiu.

Bet vakar ilgai ir nuobodžiai mindama dviratį ir sliūkindama takeliu, supratau, kad kažkas ne taip. Mano tikslas buvo: pulsas 127-137. Paprastai bėgti nereikėdavo, kad toks pulsas būtų, bet vis dėlto eidavau gan spėriu žingsniu. Šį kartą einu kaip vėžlys, jau užmigti beveik pavyktų, ir vis tiek pulsas 140 – 145. Per daug. Dar sulėtinu tempą, bet jau viskas, šitaip lėtai niekas nevaikšto. Pasikviečiu trenerį – musiet kosminius dažnius sensoriai rodo. Ne, pasirodo, iš tiesų vos ne ramybės būsenoje širdis kalatojasi. Nei kavos geriu, nei nemiegojus buvau, vadinasi – stresas, ko aš ir neneigiu. O atrodė, kad viskas man gerai, maža, kad esu kupina emocinių šiukšlių.

Persėdau ant dviračio, ten neva labiau stengtis reikia, kad pulsą užkelčiau. Na, ramiai sau minu – 140. Daugokoka. Persėdu ant dviračio su atrama, ten dar lengviau. Minu minu, taip paprasta ir nesunku, pirmi lygiai, ir tai, kas minutę reikia žiūrėt, kad pulsas neužšoktų.

Tiesioginis streso padarinių įrodymas. Negerai nervintis, oj kaip negerai.

Skelbimas

Gabija — Wed, 17 Mar 2010 19:27:13 +0000

Vat toks gi va skelbimukas prie mano laiptinės durų. Prisipažinsiu – nesupratau. Bet manau, kad jis skirtas paskatinti naudotis šios agentūros paslaugomis. Bet pasikartosiu: ne-su-pran-tu šitos šmaikštybės. Reikės pasukti Regimantui ir paklausti.

O ir šiaip, smagu pasidaro pagalvojus, kaip kažkas gi ir sugalvoti tokią idėją, kaip ir patį anekdotą, turėjo. Ir turbūt labai savimi džiaugėsi.

Paaiškinkit, a?

Dar viena lachūdros foto

Gabija — Sat, 20 Feb 2010 13:24:08 +0000

Lachūdros vizualizacija

Nors man dabar visai ne lachūdros galvoje, Rupkių klubas neleidžia pamiršti apie pastarųjų egzistavimą. Rupkė atkasė dar vieną itin taiklią lachūdros vizualizaciją.

Štai šitas padaras iš tiesų vadinasi blob fish, jojo apibūdinimas įspūdingai lachūdriškas: ši žuvis gyvena nesuvokiamose gelmėse, neturi raumenų, visas kūnas yra kažkoks žele, todėl plūduriuoja vandenyje neeikvodamas energijos plaukimui.

Energijos nereikia net ir maisto paieškoms, nes šis padaras tūno savo tamsybėse, ir laukia, kol kokia nelaiminga dūšelė praplauks pro šalį, kone į nasrus įplauks.

P.S. Jei manotės esantys lachūdros, tai turbūt taip ir yra, tik žinokitės, kad jei mes jūsų nepažįstam, mes taip jūsų ir nevadinam.

Vaikų kailiukai

Gabija — Wed, 10 Feb 2010 20:23:07 +0000

Pastaruoju metu šiek tiek apsipažinau su save labai labai neblogai vertinančiom moterim, tom, kurios nori būti gražiomis pripažintos Lietuvos mastu. Vienos labai bijo, kitos akis drasko, trečios šiaip labai mielos, kaip mamos, vienu žodžiu, įvairios jos. Bet kada aš išgirstu štai tokį pasakymą, ištinka isteriškas juokas.

Mano tas instinktas yra medžioti, sumedžioti, kadangi sumedžiojau vyrą, porą šaunių vaikučių, kurių kailiai džiūna ant sofos, tai norėčiau sumedžioti karūną.

Suprantu, kad šis tekstas yra labai gausiai repetuotas, na bet vis tiek nesuprantu, kaip čia atsitiko taip, kad tai kažkam gali pasirodyti įspūdingas tekstas, kurį verta sakyti kitiems.

Taip ir matau vaikučių kūnelius nudirtais kailiukais, kurie džiūna ant sofos priešais televizorių. Oh-my -god.

Susiradau keletą paveikslėlių, kurie labai tiktų iliustruoti vaikų kailiukus, bet labai jau neestetiška. Žinot, kokius paveikslėlius internetuose rodo PETA ir panašios organizacijos.

Kam reikia pinigų?

Gabija — Wed, 03 Feb 2010 21:58:00 +0000

Sveiko proto trūkumas kenkia jums ir visuomenei

Atrodo, kad mažai kam.

Siaubingai neoriginali, ir tuo pačiu labai stebėtina tema: reagavimas į potencialių pirkėjų užklausą. Ką tik perskaičiau dar ir čia pavyzduką, ir pasipiktinau, nes ką tik pati susidūriau su panašiu reikalu.

Reikalo esmė yra tokia: greitu laiku gali būti taip, kad atsiras poreikis 60iai lauko kolonėlių. Viena jų, labai jau grubiai kalbant, gali kainuoti apie 500 lt. O tokį produktą siūlo nedaug įmonių, nes ne itin paklausi prekė. Paskambinu vienai jų, paprašau paskaičiuoti, ir atsiųsti pasiūlymą. Spėkit, ar jį gavau. Žinoma, ne. Gal sumos per mažos pasirodė sunkmečio akivaizdoje?

Mano vertinimu, tai yra nesuvokiamai nenormalu. Kita įmonė, labai gražiai paėmė, paskaičiavo, pažymėjo, nuo kokio kiekio kokios nuolaidos galima tikėtis, atsiuntė visus savo kontaktus, ir dar pakvietė pas save, pažiūrėti, kaip pas juos sumontuotos tos kolonėlės lauke. Malonu bendrauti. Bet kaip galima nesureaguoti į tikrai įkvėpti turinčią užklausą? Prisidedu prie besipiktinančių choro.

Ir daug, labai daug tokių pavyzdžių. Vat čia galėtų būti dar viena priežastis, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje.

Ne per seniausiai naiviai džiaugiausi protinga “kosmetologės Linos” iniciatyva Facebook’e. Ir žinot, gal aš esu labai nekantri, bet savaitę atsakymo į emeilą negaliu laukti, todėl savo seserį nutempiau ten pat, kur pati einu trejus metus. Nors ir brangiau, bet vyksta abipusė komunikacija.

Dabar lyja

Gabija — Sun, 24 Jan 2010 21:10:06 +0000

Google orų programikė demonstruoja keistus fizikinius reiškinius. - 21 ir lietus