Nėra čia jokios prasmės » Vietos ir veidai

Kur dingo moterų liemenys?

Gabija — Fri, 28 May 2010 16:25:14 +0000

Niekada neatkreipiu dėmesio į muzikinius klipus, todėl mane labai nustebina kas nors pasakęs: o, žiūrėk, koks įdomus/nuobodus/gražus/keistas/t.t. klipas. Man gali šimtus kartų groti ta pati daina, aš beveik niekada neišgirstu žodžių. Reikia pasiskaityt prieš tai. Niekada nesmaksau youtube, nes man neįdomu žiūrėti įvairaus plauko vaizdelius (kaip ir klipus). Nebent reikia darbo tikslais – susipažint, ką platusis pasaulis yra sukūręs viena ar kita tema. Nešmirinėju po foto blogus, mados ekspertų puslapius ir makiažo pamokėlių rinkinius. Portaluose skaitau tik antraštes, ir tik labai retai kurį straipsnį perskaitau nuo pradžios iki galo. Nekenčiu parduotuvių (daiktus mėgstu, žinoma).

Bet kai man užrodė štai šį blogą, į jį įjunkau kaip paršelis į batvinius. Man gražu pasižiūrėti į geras nuotraukas, įdomu pamatyti kaip žmonės gyvena, naudinga į rėmus įkištą fantaziją išlaisvinti pamačius, kokių netikėtų derinių žmonės prisigalvoja savo aprangoje, ir kaip tai žavingai gali atrodyti. Nėra netinkamų rūbų ar aksesuarų, svaru tik, kaip tu juos priderinsi. Kartais mane užvaldo visiškas nesvarbumas, kaip atrodo, o kartais negaliu iš namų išeiti neprisiderinus plaukų segtuko prie batų raištelio (čia iš mamos paveldėta, ji dukrų plaukų kaspinus derino prie kojinaičių raukinukų dar gulimų vėžimėlių laikais).

Todėl atsitiktinių žmonių nuotraukos, katrie dažnai išrodo tikrai įdomiau, nei pilkoji masė Gedimino prospekte, gali tapti įkvėpimo šaltiniu įdomesniam deriniui ar net geresnei nuotaikai.

Štai paskutinis mano susižavėjimo šaltinis.

“To me, my grandmother, Françoise Gerondeau, is the most elegant and the funniest woman in the world. In fact, that photo was taken during the Algerian War, in the late fifties. My Grandfather, who is French, had been mobilized. And just before his departure, he told my grandmother (they were dating for a year) that he didn’t love her and that he would never marry her. But she’s very stubborn, and she asked her brother to take photos of her during their vacations, so that she could send them to my grandfather, and he would fall in love again. The photo you see can testify. Isn’t it childish? To me that story defines exactly my grandmother. That photo must have a great power, since when my grandfather came back, they got married. I wish I had a picture of my grandfather, he was very alluring and elegant too. I think that my aesthetic taste comes from the observation of my grandparents. Both of them really represent a model to me.”

Va čia tai moteris Ir kokia graži.. O ir šiaip tas vingažines nuotraukas žiūrėti labai įdomu. Visų pirma, ten yra tikrai labai gražių derinių. Visų antra, labai gražūs žmonės. Garbingas Rupkių klubas nutarė, kad šiais laikais moterų figūros tikrai ne tokios, kaip seniau. Prieš 50-6-70 ir t.t. metų. Anksčiau tikrai damų liemenys buvo panašesni į liemenis, o dabar, net nereikia būti užvalgiusiai, bet dažna moteris pasižymi ne ką ryškesniu liemeniu nei pjaustymo lentelė, bei pjaustymo lentelės nuožulnumo pečiais. Kaip mes pastebėjome senose fotografijoje, net ir užvalgiusios moterys puikuojasi bitutės liemeniu. Atidžiau įvertinau praeivių figūras – liekna ar apkūni, bet ryškų liemenį turi reta. Čia kas – nauja evoliucijos pakopa? Ar maisto, nepanašaus į maistą, valgymo pasekmė?

Kelionių džiaugsmas

Gabija — Fri, 21 May 2010 09:01:26 +0000

Artėjančių kelionių nuojauta suteikia kone tiek pat džiaugsmo, kaip ir pačios kelionės. O gal net ir daugiau, nes tik džiaugiesi ir lauki, o kelionėse nutinka visokių fors mažorų, vedančių iš proto.

Įsivaizdavau, kad esu jau išaugus iš to amžiaus, kai žmonės trankosi po platųjį pasaulį (siaurąją Europą mano atveju) su minimalia pinigų suma kišenėje ir minimaliais planais, bet pasirodo – klydau. Tam buvau tiesiog nepriaugus, ir štai, vis solidėjant ryžtuosi ir taip pakeliauti.Vis gi tikiuosi, kad nakvynės oro uoste pavyks išvengti, iki šito dar tikrai nesijaučiu priaugus.

Užtat jaučiuosi išaugusi iš to amžiaus, kai didžiausia tragedija atrodo pinigų trūkumas. Tai yra tragedija, jei nėra ką valgyt ir už ką mokėti už butą. Bet jei tenka rinktis, pasitrankymas po užusienius VS pietūs kabakuose, ir sėdėjimai vyninėse – dar nėra taip blogai, kaip gali būti.

Dabar lieka tik pasimelsti dievui, kurio egzistavimu kai kurie tiki, kad islandai nepaleis daugiau pelenų (keisti jie, prašėme cash, gavome ash) ir nesugadins mano grandiozinių planų, į kuriuos įeina ilgai lauktas susitikimas su gera drauge, šiaip pažįstamų lankymas, darbiniai elementai, bei romantikos apraiškos.

Gal kas žino, kaip deramai susipakuoti rankinį lagaminą važiuojant 20iai dienų? Manau, kad yra kažkokios taisyklės, ko tikrai reikia, o kas gali likti ir namuose, bet aš net į darbą nešuosi pusę savo namų, taip kad, sunku man bus.

Kartais per savaitę nuotaikos ir planai kardinaliai pasikeičia. Ir tik dėl to gyventi yra įdomu.

Norai: nuo Ispanijos į Švediją

Gabija — Wed, 05 May 2010 17:11:39 +0000

Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.

Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas nieko nekainuoja (bet už tai nieko ir nenusipirksi ), čiutčiuką daugiau spalvų ir vieta tai jau tikrai ne prie Verkių parko. Supraskit teisingai – man patinka Verkių parkas, bet tai nėra mano svajonė, o tiesiog priimtina galimybė.

Visada deklaravau, kad labai norėčiau gyventi Ispanijoje, Italijoje ar dar kur nors, kur šilta, žodžiu, Europos pietuose. Pergalvojau savo teiginius: nifiga nenorėčiau, nes su metais įsitikinau, kad negaliu pakęsti karščio. Sunku, bloga, o ir kapiliarai sproginėja, palikdami labai brangiai išnaikinamus pėdsakus. Kitas dalykas, kad būdama tūla lietuve sunkiai primu absoliutų atsipūtimą ir panašius pietiečių bruožus. Taigi pietuose gyventi nenorėčiau. Būtų smagu kur nors ne per toliausiai nuo jūros, taigi ne žemyno viduryje. Rytai – turiu daug bėdų su slavų kalbomis, bet variantas spjauti ant visko ir važiuoti į kokią Bulgariją natūrinio ūkio veisti yra svarstytinas. Pasilieku jį ateičiai, kai užsiiminėsiu širdžiai malonia veikla.

Be to, po manyje įvykusio perversmo supratau, kad man patinka žiema. Tik jai reikia pasiruošti: turėti gerą mašiną, daug gražių šiltų drabužių ir batų (o tai reiškia, brangių) ir nepamiršti savo fizinį pavidalą teplioti puoselėjančiais serumais

Taigi viską taip permąsčius, nusprendžiau, kad reikės man kraustytis į Švediją. Švelnus klimatas, gimtojo ąžuolo ošimą primenantys miškai, o taip pat ir ežerai bei jaukūs miestai. Nereikia man to nesusvietno šurmulio, peraugau/nepriaugau iki to, o vat koks namukas Stokholme ir vasarnamis Stokholmo archipelage man atrodo priimtinas variantas. Kukliai. Visą laiką gyventi vien saloje, kaip kokioje Maltoje, negalėčiau, nes pasiutus bebėgdama įkrisčiau į jūrą. Erdvės mažoka.

Taigi aplink Stokholmą driekiasi kone trisdešimties tūkstančių salų archipelagas – galima ką nors išsirinkti. Kitur skaičiau, kad salių šimtais tūkstančiais primėtyta į Baltiją. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes vienose gyvena žmonės, kitose tik laukiniai paukščiai, o trečiose nebent koks moliuskas glaudžiasi. Seniau didesnėse salose gyveno tik mažos žvejų bendruomenės, bet ne itin sotus gyvenimas privertė medinukus namukus parduoti vasarotojams. Tačiau dabar vis daugiau žmonių grįžta gyventi į salas, nes turint telefoną, internetą ir savo laivą nėra jokio skirtumo, gyventi Stokholme, ar saloje. Įmonės, čia diegiančios internetą, juokauja, kad greitai kiekviena žuvis turės interneto prieigą.

Back to the topic. Kaip jau minėjau, man reikia atostogų namelio, panašaus, bet geresnio, nei knygoje „Mes Varnų saloje“. Namas, gerai, butas Stokholme reikalingas tam, kad jei mane suims ne tik siutas, bet ir begalinis noras nueiti į alubarį, ką darysiu toje salelėje?.. O alkoholinių gėrimų parduotuvė yra tik viena (ok, buvo prieš trejus metus) visame salyne – Vaksholmo miestelyje. Salelėje. Kaimelyje.

Tarp salų kursuoja laivas – vandens autobusas. Įlipdamas į jį pasakai, į kurią salą plauki, ir nesvarbu, kokio mažumo salelė būtų, ir kiek ten žmonių begyventų, kapitonas ras kur prisišvartuoti. Didesnelėse salose yra ir parduotuvės (su krevetėm ir kitom gėrybėm…), bankas, kuriame niekas neprašo ID, nes visi visus pažįsta. Kadanti nesvajoju apie skandalistės gyvenimą, visai gal ir nieko.

Prieš keletą metų kūriau laidą apie šeimą, gyvenančią vienoje iš archipelago salų. Pavardė jų – Karlsonai, labai malonūs žmonės, turiu pastebėti. Nudaigojau jų vizitinę kortelę, iki šiol graužiuosi. Karlsonų daug, neišgooglinsiu. Tai va, jie sakė, kad iš sostinės centro persikėlė į salytę, ir dabar gyvena daug paprasčiau. Patikėjau.

Lyriška pabaiga: Kartais archipelago gyventojai salas vadina miegančiais miestais. Stokholme dirbantys žmonės čia grįžta tik miegoti, o ryte vėl sėda į laivą ir plaukia į darbą. Tik vasarą čia viskas atgyja, vietiniai gyventojai visų vaikščiojančių gatvėse nebeatpažįsta, bet nuo rudens iki vasaros vėl sugrįžta įprastas gyvenimas – žvejai gaudo silkes, kurias čia pat ir parduoda, pakrančių namukuose ramiai geriama kava, o laivai tarp salelių ir sostinės plaukioja kaip plaukioję.

Pernai per Velykas

Gabija — Sat, 03 Apr 2010 18:53:52 +0000

Į palangę barbenant april showers, labai nesunku užmigti arba pasinerti į visokius keistus apmąstymus.

Kadangi – Velykos, kurios man visiškai nieko nereiškia, tik pareigą jaustis, kad kažką turėtų reikšti, prisiminiau pernai velykinį laikotarpį. O buvo tai Ispanijoje.Tada pirmą kartą supratau, kad tradicijos ir namai man kažką reiškia.

Po eilinio baliaus niekas nenorėjo net girdėti apie jokias Velykas ir paruošiamuosius darbus. Po ilgų derybų pavyko išsiųsti butiokus pirkti kiaušinių. Grįžo su vynu, bet be kiaušinių. Pamiršo.

viso, baltų kiaušinių jie neturi, ir net girdėję nėra apie tai. O australas net akis išvertė, klausdamas, ar balti kiaušiniai – vištų. Taigi sumąstymas lydyti žvakes ir teplioti vašku pagoniškus simbolius, kaip antai amžinybės ratus, neišdegė.

Taip pat neišdegė ir sumanymas nusipirkti dažų, nes citatos pradžia maurų krašte citatos pabaiga niekas kiaušinių nedažo. Nors ir maurai, bet neišlaikė senųjų tradicijų. Labai seniai, dar III a. pr. Kr. Arabijos pusiasalyje ir senovės Romoje kiaušiniai būdavo marginami (pasigooglinau).

Beliko tik vienas būdas: verkiant nulupti visus namuose esančius svogūnus, karpyti kojines, nudraskyti parko šakeles ir gėleles, ir pradėti aplikacijų meną. Po sunkios nakties prabudę slavų tautų butiokai suprato, kas vyksta, bet štai tailandietė – australė fotkino mane ir mano meną iš visų pusių, nes dar niekada nematė tokio archaiško būdo. Sakė, ten pas juos tik šokoladiniai kiaušiniai. Geriausiu atveju – koks nors lipduku padabintas normalus kiaušinis.

Labai keistas jausmas, kai darai tai, ką visada namuose darydavau kiekvienais metais, biški meluoju, na, bent jau matydavau darant, o čia apspinta penkios galvos ir išsižioję žiūri ir fotkina, ką tu čia dabar, žmogau iš Rytų Europos, darai. Esant toli nuo namų norisi bent kažkaip gimtojo ąžuolo ošimo įnešti.

Taigi margučių ispanai neturi, bet tradicijų prasme atsigriebia su Semana Santa (šventoji savaitė). Visą savaitę iki Velykų Ispanijos miestuose ir miesteliuose nuo pirmųjų saulės spindulių žygiuoja procesijos, skamba būgnai, Kuklukslano stiliaus gobtuvais pasidabinę vyrai neša kryžių su nukryžiuotuoju, karstą su jo kūnu, nešamas prisikėlęs Jėzus beigi kitos biblinės iliustracijos.

Šios procesijos sutraukia daugybę žioplinėjančių turistų, ypatingai pietuose Ispanijos regionuose. O ten ir karštis atsakantis jau, kaip mūsų vidurvasarį.

Būdama pusiau santūraus būdo, tiksliau pasakius, patogumą mėgstu tiesiog, likau Katalonijoje, bet du mūsiškiai sugalvojo tranzuoti 2000 km. iki Sevilijos. Sakė, procesijų įspūdis didžiulis, vaizdas hipnotizuojantis, kai stovi vietoje, o su pro tave dvi valandas eina procesija. Kiek ten žmonių turi būti, sunku net suvokti.

Aš pati nemačiau – nežinau, o mano kaime, Žironoje, procesijų metu lijo, buvo šlapia ir šalta, ir šiek tiek apturėjau gėdos prieš save, supratusi, kad nesuprantu aš tų procesijų. Na, gerbiami religijos žinovai, pasakykit, ką reiškia skirtingom spalvom apsirengę procesininkai? Violetinė, balta, raudona, juoda… Manau, kad prasmės tame esama ir gal net visai vertingos žinoti.

Kai kitą kartą trenksiu viską ir išvyksiu į kokį maurų kraštą, norėčiau žinot, į ką žiūriu. O į Ispanijos pietus derėtų nuvykti, kas be ko. Panašias, tik daug mažesnės procesijas, esu mačiusi ir Lenkijoje. Velykų rytą grįždama namo iš lenkų klausiau radijo: per žinias skelbė patarimus nepersivalgyti prie Velykų stalo.

Praėjo metai. Daug ko nutiko. Viskas yra daug paprasčiau, arba daug sudėtingiau, nei atrodo.

Panevėžio moterų pataisos namuose

Gabija — Tue, 30 Mar 2010 13:04:53 +0000

Ne visai į temą. Nors ir spynos, ir meilė, ir laisvė

…arba kitaip – kalėjime, buvau pirmą kartą. Už darbus. Ir dėl to, kad man tai buvo pirmas kartas, įspūdis didžiulis. Kiti, kurie “dėl darbų” tokiose vietose lankosi n-ąjį kartą, tiek emocijų neišreiškė.

Visų pirma, kalėjimus aš buvau mačiusi tik filmuose ir nuotraukose, todėl įsivaizdavau grotuotus narvus su priplėkusiais čiužinais. Ne visai taip yra iš tikrųjų.

Moterys gyvena daugiaviečiuose kambariuose, kuriuos išsipuošusios kaip tik kurios gali ir/ar nori. Ir plastmasiniai narcizai, ir dailiai išnertos servetėlės stalus puošia, sienos apkabinėtos gobelenais, piešiniais ir iškarpom su … dailiom moteriškėm. Šituo nusistebėjau, bet kai porą kartų apsižvalgiusi aplink susigriebiau galvojanti “o kas čia dabar, taigi čia moterų kalėjimas!”, o tokias mintis man sukėlė keli bachūrai (jų ten ir būti negali, tiesiog esama tokių būtybių), toks sienų dekoravimo sprendimas man tapo suprantamesnis. Kelios moterys susiraičiusios ant lovų narplioja tikrai gražius megztukus, sukneles ir sijonus, kelios vaikštinėja būriais, iš rankų nepaleisdamos katinukų.

Naminiai gyvūnėliai kalėjime – man tai pasirodė iš fantastikos srities, bet kad ne, tai tik mano neišprusimas. Ir mažesnius šuniukus galima laikyt, vietinėje parduotuvėje galima įsigyti pašaro ir kraiko. Tos katės iš viso atrodo lyg ant žemės nebūtų niekad buvusios, nes jei ne vienos, tai kitos rankos jas gniaužo.

Katės katėm, atėjo iš laisvės, bet kada gali stryktelėti iš neaišku ko pridariusių rankų, ir vėl – į laisvę. Bet tuose namuose, kur taiso žmones, yra ir tokių, kurie nieko nepadarė, o išeiti – negali. Tai – vaikai iki trejų metų, kurių mamos “taisosi”, ir tie, kurie čia, pataisos namuose ir gimė (ok, gimė jie ligoninėje, bet nuo pirmų dienų kalėjime). Po trijų metų – arba geriems giminaičiams, arba į vaikų namus. Turbūt neverta net sakyt, kad didelė dalis vaikų kalėjime atsirado tik todėl, kad moterys pasilengvintų sau gyvenimą ir greičiau išeitų į laisvę. Kalėjimo viršilos sako, kad labai jau greitai jos susiorganizuoja kūdikius, kai reikia. Graudu – visai niekuo dėti maži žmonės nelaisvėje, tarp keturių sienų, nusikaltėlių, psichiškai nesveikų, narkomanių ir ŽIV nešiotojų.

Oficiali statistika tokia, kad iš beveik 300 šiuo metu besitaisančių moterų kone pusė turi psichinę negalią. Keliasdešimt – narkomanių. Dvidešimt – žinomų ŽIV nešiotojų. Kiek jų yra iš tiesų, žino tik medikai. Kas pasisakė – pasisakė, kas nenori – niekas nežino.

Būna čia ir graudžių meilės istorijų. Štai stovint nulytam kieme šalia rėksmingųjų… romų tautybės moterų…, nuo kameros bandančių pasislėpti, arba priešingai – į kadrą įlįsti jaunų, senų, gražių ir nelabai kalėjimo gyventojų, nevalingai žvilgsnis užsifiksuoja ties porele. Vėl tas pats klausimas: pala, o ką čia veikia bernai? Negali ten būti bernų, bet pažiūrėjus niekad nepasakytum: plačių pečių, siaurų klubų, plokščia krūtine trumpaplaukė būtybė, kurią puošia randai, už rankos laiko trapią ilgaplaukę mergaitę. Taisyklės tokios, kad lovų sustumti negalima, bėda.

Dėl meilės ir žudomasi. Ne tiems, kurie liko už grotų sienų, o čia, kartu gyvenantiems. Prieš porą metų viena nelaiminga siela bandė atkreipti ją atstūmusios moters dėmesį, bet neapskaičiavo, ir ją rado nebe korimosi procese, o jau po visko.

Kaip danguje, taip ir žemėje, meilė iš išskaičiavimo egzistuoja ir kalėjime, ir tarp moterų. Kuri turtingesnė, kuri daugiau ryšulėlių iš namų gauna, ta – geidžiamesnė. Kadangi kalėjime nieko už dyką nėra, labiausiai kenčia nepilnametės. Joms rūkyti negalima, taigi ir tokių lauknešėlių nesulaukia. Todėl jos jau viską išpardavė už cigaretes, susišaudytas zonoje.

Yra ir etatinių šių namų gyventojų. Nusikaltę vyrai nėra tikri, kad grįš į tą pačią vietą, nes didesnis įkalinimo įstaigų pasirinkimas. O štai moterų laukia tik viena vieta. Kai kurios, išeidamos į laisvę, prašo palikti jų siuvimo mašiną, nes greit grįšiančios. Taip ir būna. Dažniau grįžta vyresnės. Jaunesnės, paragavusios prėskos kalėjimo duonos, kartais ir apsimąsto.

Štai viena labai graži romų mergina pasakojo, kaip ji čia pabuvus gyvens tik taip, kad niekada negrįžtų. Patikino, kad visada daro taip, kaip pasako. Turint omenyje, kad vagystės ir melavimas romams nėra nusikaltimai, ir kad visi jie sėdi už narkotikus, tokie patikinimai kelia šiokių tokių abejonių. Gal taip ir bus.

Kiti žmonės, kalėjime lankęsi “už darbus ir šnekas”, kuždėjosi, kad taip keista – toks gražus žmogus, o tokių dalykų padaręs. Taip, minėta mergina tikrai labai graži: gilios juodos akys, labai gražūs ilgi juodi plaukai, daili figūra, net ir kalėjime papuošta stilinga suknele ir aukštakulniais. Tai kas, kad graži. Prisiminiau “Marimar” ir kitas nelaimingųjų laimingas istorijas. Ech.

Nors ir nelaisvėje, bet dauguma moterų vis tiek nori būti gražios, todėl tą dieną norinčias grimavo. Viena tikrai labai gražių bruožų moteris padažyta iš viso kitom spalvom suspindo. Viena iš kalėjimo vadų sako: kad taip gražiai atrodai, gal ir geresnė būsi.

Istorija tokia, kad ta gražuolė jau kelintą kartą kalėjime. Trumpai tariant, šakute subadė savo vyrą.

Gyvenimo pabaiga

Gabija — Fri, 12 Mar 2010 20:30:49 +0000

Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės.

Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau “Krikštatėvį”. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: kol kaime nieko nėra, ji šeria katinukus. Tik užmačius žmones, pradėjo tarškėti, tik kad ana labai taukšti mėgsta, ir visko čia nenupasakosiu. Bet klausau, klausau, ir vis liūdniau darosi.

Moteriai 82 metai. Užaugino du sūnus, palaidojo vyrą prieš 14 metų, kaimynus vieną po kito. Pardavė arklį, karves, beliko tik dvi vištytės ir sūnaus dovanotas šuniukas. Kai pardavė arklį, naujieji šeimininkai pasakojo, kaip arklys ištrūkęs pasileido bėgti namų link, bet vidury laukų sustojo, galvą nuleido, pabuvo taip minutėlę… ir nuleidęs galvą sugrįžo pas naujuosius šeimininkus. Liūdna.

Toji Birutė ir sako: “aš jūsų kates dabosiu, o jūs kai cik atvažiuosit, dabokit senu bobu. Boba jau baigia nusibaigc, gyvenimas į pabaigu eina. Ir kaip jau atminties neturiu, vaikel vaikel”. Na ir panašiai, bet aišku, viskas dzūkiška gražia tarme.

Pasivedus į trobą vis rodo savo sūnaus, profesoriaus, nuotrauką laikraštyje, ir vis prašo: “vaikeliai, kai tik atvažiuosit, būtinai užeikit, nepamirškit senos bobos. Čia vienai būnant nudurnėt galima.”

Dar Birutė papasakojo, kiek dėmesio jaunystėje iš bernų sulaukdavo, kaip su vienu labai gražiu draugavo, kur visos mergos mylėjo, ale atsirado toks Jonulis, katras labai jos mamai patiko, rankas tik bučiavo, ta ir prisakė Birutei už jo tekėti. Ir ištekėjo, ir po ilgo gyvenimo kartu palaidojo. Mums bekalbant, nei vieno blogo žodžio apie jį nepasakė. Mama parinko, ir gyveno. Kartais galvoju, kad ta per didelė laisvė žmogui tik bėdų sukelia ir neramumų vidinių. Sukis į visas keturias pasaulio puses, ir jokios gairės, jokio orientyro.

Pas vaikus į miestą moteris nenori važiuoti, nors ją visaip bando prisikviesti. “Kam aš ten reikalinga, tik trukdysiu. Indų plauti vis tiek negalėsiu, viską daro mašina”. Taip ir eina Birutės dienos. Vienišai, tik kartais su moterimis kalba rožančių, o kiekvieną sekmadienį vyksta miestan, į bažnyčią. Su šuneliu televizorių pažiūri, marčioms ir jų draugėms skaras mezga. Papasakoti ji tikrai turi ką, nėra ji tokia “durnu senu bobu”, kaip ji pati sako, ir kalbėt moka gražiai. Iš tiesų ji mūsų visai nepažįsta, tai kas, kad vaikystėje iš jos eidavau pieno parsinešti, ji to neatsimenu. Esu tik jos kaimyno ir šiaip labai gerbtino žmogaus anūkė, tiek to mano nuopelno, o nepaleidžia, kalba, kalba, vis prašo dar pabūti, per prievartą saldainiais maitina.

Ir kuo toliau, tuo liūdniau… Negi tokia turi būti žmogaus gyvenimo pabaiga? Vienam, maldaujant, kad kas nors ateitų su tavim pakalbėti, kad kas nors tavo saldainius valgytų, nes nes baigi nublūsti nuo vienatvės?.. čia, žinoma, turėtų iššokti gauja perdėm racionalių žmonių, sakančių, kad žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, buvo laimingas, vaikus užaugino ir t.t. Bet tai ir liūdniausia, kad galiausiai žmogaus laukia tokia pabaiga. (Negaliu sakyt, kad visų žmonių taip gyvenimai baigiasi, bet kur kas daugiau, nei gali pasirodyt.)

Kita gauja gali pradėti aiškint apie pomirtinius gyvenimus, ir kad tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Bet.

“Baisu, kaip greitai iš žmogaus nieko nelieka” – sako Birutė. Ir net jei ne mirtinos ligos, ir kiti siaubai, vis tiek man jau atrodo, kad gyvenimas eina labai greitai. Gal todėl mane labai erzina visokie pasisakymai, kad kur tu skubi, ką tu darai, ko tu čia nori, taigi tokia jauna, dar tiek daug visko prieš akis. Gal todėl man atrodo, kad neturiu laiko beprasmėms diskusijoms, žmonėms, su kuriais man neįdomu, ir kad labai dažnai darau visai ne tai, ką darydama iš tiesų džiaugčiausi.

Bet kiekvieną dieną vis daugiau lieka ir už nugaros.

Pagiriamasis žodis Birštonui

Gabija — Wed, 24 Feb 2010 21:27:06 +0000

Birštonas – vienas mano mylimiausių miestelių Lietuvoje. Neslėpsiu, kad nesu miestukų ekspertė, bet jau kai patinka, tai patinka. Nors kiek esu jame buvusi, tai tik darbo reikalais, bet tai nekliudo įvertinti grožį, ramybę, ir žmonių gerumą.

Labai didelį indėlį į emocijas vietos atžvilgiu sudaro žmonės. O pirmas birštonietis, su kuriuo susipažinau, buvo Juozas Aleksandravičius, puikus istorikas, geografas ir istorijų pasakotojas.

Taigi jau prieš kokius ketverius metus pamilau Birštoną, bet vis neprisiruošiau ten sugrįžti. Ne per seniausiai ten lankiausi, na, ir vėl darbo reikalais. Derėjo anksčiau aprašyt, bet įkvėpimas mano nueina kitiems reikalams pastaruoju metu.

Trumpai pasakius, tiems, kurie nori ramybės (man), tai pati ta vieta. Nėra palanginio-druskininkinio šurmulio. Kadangi pastarajį kartą Birštone teko apsilankyti ne vienoje maitinimo įstaigoje, rekomenduoju kriaušių pyragą Kultūros namų kavinėje. Beje, Kultūros namai taip sutvarkyti, kad nei iš tolo neprimena to, kas nūnam lietuviui iškyla prieš akis, išgirdus šį žodžių junginį. O picerijoje – martinį. Trys litai. O gal du pem?

Picerija tai ta vieta, kur renkasi miestelio jaunimėlis įvairiom progom, pvz, kašio pažiūrėti. Po dienos darbų nuėjom ir mes ten, tik aš nepasirūpinau savo išorinu grožiu, ir pasidabinau džemperiu. Įėjus vidun, pamaniau, kad labai teisingai atrodau, nes visame kabake nebuvo nei vienos moters, tik kokie 20 bernų. Paragavus, paragavus, einant namo, užkalbino trys iš jų, rūkantys tarpduryje. Labai mandagiai palinkėjo gero vakaro. Tikėjausi blogiau Horizonte mačiau Birštono vyriją po du, po du, einant namo. Tiesia trajektorija. Tvarkinga viskas: moterys, kaip ir reikia, namuose, vyrai pažiūri kašį, išgeria po porą alaus, ir be jokių problemų nei darymo, nei ieškojimo – gražiai namo.

Užtat kitą dieną išvis likau be žado. Žioplumo, išsiblaškymo (ne mano) įtakoje, ar tiesiog ne taip susiklosčius žvaigždėms, pametėm mašinos raktelius. Džipo, BMW, naujo, brangaus. Mašinoje – jokių slapukų. Na, nėra raktelių, nėra. Kol iš Vilniaus atvažiuos autobusas su atsarginiais rakteliais, mes neramia širdim dirbam, ir vis nervingai pakrizenam, ar dar rasim mašiną.

Radom mašiną, ir raštelį užu lango. Rasti BMW rakteliai. 8676xxxxxx. Susitikus su radėju, išsižiojau iš nuostabos: ateina du tokie bernaičiai, na tokie, truputį išsigąsčiau, jei kalbintų. Sako: radom ant kelio, jau du kartus buvo pervažiuoti, pradėjom spaudalioti, žiūrim, atsirakino. Tai galvojom biški pralėkti, bet ai, nelėkėm. Tada jūsų visur ieškojom, ėjom per sanatorijas, savivaldybę, gal kas girdėjo. O jūs buvot versmėje ir kultūrnamy, ar ne?

Įdomiausia, kad ten ir buvom. Taigi visas miestas jau žinojo apie mus ir mūsų veiklą. Beje, kad bernaičiai mūsų ieškojo, faktas, nes raštelis buvo suraitytas ant vienos iš sanatorijų lapuko, o iki jos paėjėti reikėjo.

Tai toks tas Biršono jaunimas. Ponas Juozas sako, kad birštoniečiai, nenorėdami atsilikti nuo visos Lietuvos statistikos, per metus nuvaro vieną mašiną. Teisingai, reikia, kitaip dar pamanys žmonės, kad Birštonas tai koks kaimas.

Kavinukėje prie stoties šypsojausi klausydamas trijų draugių pokalbio. Draugės pensijinio amžiaus, sėdi sau, geria kavutę ir brenduką, ir balbatuoja apie vyrus. Kuris vinį moka įkalti, iš kurio kokia nauda, viena sakė vyro neturi, ale jai šildymą kompensuoja valdžia

Maži miesteliai man patinka ir savo lapatynais. Skudurynais. Na, kaip bevadinsi. Tai štai, pagrindinėje gatvėje, einant link picerijos ir Tulpės sanatorijos, yra du skudurynai. Vienas priešas kitą. Viename mums sako: kad visi tokie žmonės geri būtų, kaip jūs… nėra Birštone žmonių, nėra. O kitame aptikom nuostabią pakabą naujų Papaya rūbų.

Bet čia vis buitis. Nagi tikrai sau viešai pasižadu šį pavasarį ten bent porą dienų pailsėti. Visokie masažai su čiobreliais savaime aišku, kad gėris yra, bet aš labai vertinu ir pasivaikščiojimus Nemuno promenada, o ir nuo Vytauto kalno gražūs Nemuno vaizdai atsiveria. Žiemą Vytauto kalnas virsta slidinėjimo trąsa, su papėde čiuožinėjumui.

Patinka.

Zervynos vasarą ir žiemą

Gabija — Mon, 15 Feb 2010 18:52:17 +0000

Pats gražiausias kaimas Lietuvoje – Zervynos. Man jis ne tik gražiausias, o ir mieliausias, bet turbūt ir gražiausias dėl to, kad su juo susiję labai daug mano prisiminimų. Vaikystėje praleisdavau bent kelias vasaros savaites. Praleisdavau ir tiek, per daug negalvodama, bet juk vaikai to nedaro. Keliuke link daržinės kasdavau duobes, mat smėlis labai švelnus toje vietoje, rikdavau titnagus, o Varėnos rajone jų daug. Su seneliu, kuris man gimus pareiškė, kad jis nėra senelis, ir jį vadinti reikėtų tėvučiu, rinkdavom grybus ir uogas. Vėliau sėsdavau juos perrinkinėti, o vakare keliaudavom pas kaimynę pirkti pieno. Kadangi seneliui patinka meistrauti visokius grožius iš medžio ir metalo, visas kiemas būdavo nuklotas medžio pjuvenom. Ir tokiom medžio garbanom, kurios lieka obliuojant, puošdavau smėlio pilis. Kartais rinkdavau kolorado vabalus. Jie visai gražūs. Per kopūstų lauką eidavom link geležinkelio, perėję jį, traukdavom link ežero, kur ne visai sėkmingai mokiausi plaukti.

Kartais močiutė virdavo uogienes, bet kadangi ji miesto ponia, tai nebūdavo labai dažnai. Labai džiūgaudavau, nes gaudavau suvalgyt nugriebtas putas. Dar ir puodą išlaižydavau. Turbūt nieko skaniau nebūčiau sugalvojus už keptus svogūnų laiškus su duona. Prie pirties buvo toks pseudo darželis, kokios dvi lysvės salotų ir svogūnų. Nelabai mes dideli ūkininkai, užtenka miško ir vandens.

Vakarais negalėdavau ilgai užmigti, negaliu to ir dabar. Tada klausydavau tokio balto didelio žadintuvo garsaus tiksėjimo. Kartais atsiklaupdavau lovoje ir žiūrėdavau per langą, į kaimynų pievą. Vakarais ir paryčiais nuo Ūlos kyla rūkas. Rūko pieno juostose paskęsta žolė, paupio krūmai, medžiai, nebesimato ir kaimyno pirties. Ryte labai tingisi eiti per rasotą žolę iki būdelės, bet įsispyrus į koridoriuje besimėtančius kaliošus, bėgu, skaičiuodama žingsnius. Turėdavo užtekti kažkokio konkretaus skaičiaus, dabar nepamenu, gal 27?..

Šeštadienį po kokių 10, jei ne daugiau, pertraukos buvau Zervynose. Žiemą viskas atrodo kitaip. Bet vis tiek, labai gražu. Graudžiai gražu.

Kadangi aš jau esu truputį pliuškė ir svajotoja (kai turiu laiko), per langą žiūrint į sniegus, galvelėje užgimė dar vienas idiliškas vaizdelis. Dabar ten gyvena ir realizavimo laukia jau du vaizdeliai.

Rocky Road to Dublin

Gabija — Thu, 04 Feb 2010 22:28:41 +0000

Po kelių rekomendacijų nuėjau į Šerloką Holmsą. Filmas, kuriame yra išmintingų ir įžvalgių vyrų, man negali visai nepatikti, tačiau kažkodėl tikėjausi daugiau. Bet filmo pradžioje užgrojusi airiška dainytė ir Holmso žavesys užglaistė trūkumus. Čia dedu ne filme skambėjusį variantą, bet į šitą gražiau žiūrėti.

Štai ši airiška dainytė man vis suskamba galvoje jau kokius trejus metus. Tada buvau Airijoje, ir vienam TV siužetui filmavau tipiško airiško pub’o dainininkėlius. Jie dainavo daug visko ten visko, bet grįžusi ir sėdusi šifruoti medžiagos, šitą airių liaudies dainą klausiau daug, daug, labai daug kartų. XIX amžiuje sukurtas tekstas dainuojamas taip greitai, kad nei žodžio nesupratau, išskyrus one two three four five, net ir perskaičius jį, liko šiek tiek neaiškių vietų. Vis galvodavau pasiimti tą seną kasetę, ir pasiklausyti, maždaug kartą per savaitę, tik žinoma, to niekad nesu padarius. O minčių, kaip dainą atkapstyti, žinant tik one two three four five, neatsidaro daug. “Ulise” ši daina kelis kartus cituojama, bet kadangi nesu pajėgi perskaityti šios knygos, pasitenkinsiu pačia daina.

Visgi labai gerai prisimenu tuos du smagučius diedukus, kurie man įkūnija tą Airiją, kurią pamačiau labai prabėgom, bet įvairiais aspektais. Net ir pačiam mažiausiam Airijos kaimelyje rasite bent porą alubarių – airių teigimu, tai pati geriausia kultūra. Jei airio paprašysi, kad supažindintų su airiška kultūra, jis iškels alaus bokalą ir, juokais ar ne, pasakys: „Štai mūsų kultūra“. Baruose airiai atsipalaiduoja: čia ateina ne tik išgerti alaus, bet susitikti su draugais, pabendrauti ir, savaime aišku, paklausyti tikros airiškos muzikos. Airiai – viena muzikaliausių tautų Europoje, kone kiekvienoje airiškoje aludėje skamba gyva muzika, o Didžiąją Britaniją, garsėjančią savo muzikantais, airiai vadina “šalimi be muzikos”.

Olis ir Edis

Dainininkai Olis ir Edis viename Dublino pab’ų koncertuoja keturis kartus per savaitę. Dainuoja jie roko ir kantri stiliaus dainas – tai Airijoje populiariausi stiliai. Airiškas dainas dainuoja tiek patys airiai, tiek ir turistai greitai išmoksta žodžius. [aš - maža išimtis. Aut. past.] Olis Munelis pasakoja: “Kiekviena airiška daina turi savo istoriją. Kai jos klausai, gali daug ką sužinoti apie Airiją: ir apie džiaugsmą, ir apie liūdesį. Daug kūrinių apie laikus, kai airiai nieko neturėjo, kai visi bandė išvažiuoti į Ameriką ar Angliją”.

Muzikanto ir dainininko Olio, o iš tiesų Oliverio, bet jam tėvų duotas vardas nepatinka, muzikinis kelias prasidėjo nuo pažinties su legendinės airių grupės „Thne Dubliners“ nariu Luku Keliu.

“Aš daug metų grojau gitara, prieš daugelį metų turėjau roko grupę. Bet vieną dieną aš sutikau vaikiną, vardu Lukas Kelis – jis visų laikų geriausias Dublino muzikantas. Tai jis man pasakė, kad galėčiau dainuoti airiškas dainas baruose. Aš juo netikėjau… tikrai netikėjau… Bet praėjus metams po jo mirties aš iš tiesų pradėjau dainuoti. Ir tada supratau, kad jis buvo teisus.”

Jau dvidešimt metų muzikuojantis Edis Valentainas pasakoja neretai savo jausmus išliejantis popieriuje, o vėliau muzikos garsais. Bet jo dainos, kaip ir tradicinės airiškos, nėra liūdnos – jas išgirdus kojos nevalingai pradeda kilnotis: “Kartais, kai esu vienas, ar sutinku gražią moterį… pradedu rašyti. Arba kai kas nors mane nuliūdina. Širdyje aš visada buvau muzikantas ir dainininkas. Nors mano šeima užsiiminėjo tekstilės verslu, prieš 20 metų aš jiems pasakiau NE, nes aš norėjau būti muzikantu. Per 20 metų dainavau visame pasaulyje: Dubajus, Honkongas, Singapūras, Australija. Ir visa Europa. Aš gyvenau tikrai gerą gyvenimą”.

Airiams eiti į pabą – kone tradicija. Nors lietuviškai derėtų sakyti aludė, nuo mūsiškių aludžių pabas skiriasi – Lietuvoje aludėse nesėdi vaikai, o ir dirba jos ilgiau. Airijoje įstatymai paskutinę pintą alaus leidžia įpilti iki vidurnakčio. Edis su šypsena veide prisimena: “Kai aš buvau labai labai mažas berniukas, man buvo gal 6, o gal 7eri metukai, mano tėvas eidavo į pabą, ir pasigerdavo. Grįžęs jis mane pažadindavo ir sakydavo: Edi, aš noriu, kad tu dainuotum. Aš atsibusdavau ir dainuodavau. Nuo tada aš įsimylėjau muziką ir dainas.”

Kartais airiai juokauja, kad kone kas antras airis – muzikantas. O jei apsižvalgytume sausakimšame bare, kuriame dainuoja visi, atrodytų, kad vakarais po darbo dainuoja visi.

Čia žodžiai tiems, kurie visgi norėtų padainuoti greitakalbe. Jūtūbėje girdėjau, kad tik tada gali manyti mokantis anglų kalbą, jei dainos žodžius gali pakartoti iš pirmo paklausymo.

Rocky Road to Dublin

While in the merry month of May from me home I started,
Left the girls of Tuam so sad and broken hearted,
Saluted father dear, kissed me darling mother,
Drank a pint of beer, me grief and tears to smother,
Then off to reap the corn, leave where I was born,
Cut a stout black thorn to banish ghosts and goblins;
Bought a pair of brogues rattling o’er the bogs
And fright’ning all the dogs on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Mullingar that night I rested limbs so weary,
Started by daylight next morning blithe and early,
Took a drop of pure to keep me heartfrom sinking;
Thats a Paddy’s cure whenever he’s on drinking.
See the lassies smile, laughing all the while
At me curious style, ‘twould set your heart a bubblin’
Asked me was I hired, wages I required,
I was almost tired of the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

In Dublin next arrived, I thought it such a pity
To be soon deprived a view of that fine city.
So then I took a stroll, all among the quality;
Me bundle it was stole, all in a neat locality.
Something crossed me mind, when I looked behind,
No bundle could I find upon me stick a wobblin’
Enquiring for the rogue, they said me Connaught brogue
Wasn’t much in vogue on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

From there I got away, me spirits never falling,
Landed on the quay, just as the ship was sailing.
The Captain at me roared, said that no room had he;
When I jumped aboard, a cabin found for Paddy.
Down among the pigs, played some hearty rigs,
Danced some hearty jigs, the water round me bubbling;
When off Holyhead I wished meself was dead,
Or better for instead on the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down the rocky road
all the way to Dublin, Whack follol de rah !

Well the boys of Liverpool, when we safely landed,
Called meself a fool, I could no longer stand it.
Blood began to boil, temper I was losing;
Poor old Erin’s Isle they began abusing.
“Hurrah me soul” says I, me Shillelagh I let fly.
Some Galway boys were nigh and saw I was a hobble in,
With a load “hurray !” joined in the affray.
We quitely cleared the way for the rocky road to Dublin.

One, two, three four, five,
Hunt the Hare and turn her down

the rocky road and all the way to Dublin,Whack follol de rah !.

Naktis Molėtų observatorijoje

Gabija — Sun, 24 Jan 2010 10:48:29 +0000

: Sietynas

: Subaru ženklas

Lietuvoje per metus būna maždaug 50 visai giedrų naktų, ir didžioji dalis jų, deja, žiemą. Žmonės naktimis veikia įvairius dalykus, bet vieną giedrą žiemos naktį, kai siurbčioti gėrimą, švelniam vėjeliui kedenant plaukus, yra kiek per šalta, derėtų išnaudoti žvilgsniui į žvaigždes. Jei tokio pasiūlymo sulauki netikėtai, reikalo vertė išauga dvigubai.

Link Molėtų observatorijos tokiomis naktimis kaip kad vakar naktis pagyvėja judėjimas: per blizgantį ledą į abi puses juda automobiliai, užpildyti apsitūlojusiais žmonėm. Apsitūloti reikia kuo labiau, nes juk giedra yra tada, kai nėra debesų, o jei nėra debesų, mūsų niekas nesaugo nuo to baisaus minusdvidesimtketuriuirdaugiau šalčio.

Atvažiavus truktelėjama iš fleškutės, ir slidžiais laiptais kabarojamasi ant stogo, kur stūkso teleskopas. Vakar per valandą pamačiau dangaus kūnus, esančius nuo 1.3 sek. nuo manęs, iki 12 milijonų šviesmečių atstumu esančių galaktikų. Arčiausiai - mėnulis, kuris per teleskopą atrodo tiesiog kaip sausainis. Protingoji vyrija ten įžvelgė Koperniką, man tiesiog buvo labai gražu. Galaktikos, skardžiabalsio gido teigimu, vadinasi M81 ir M82. Tai atrodo kaip kažkoks pašviesėjimas danguje, vaizdas nėra kažkuo ypatingas, bet kai pagalvoji, Į KĄ ŽIŪRI, įspūdis padidėja. Sustiprėja suvokimas, koks visgi esi mažas padaras. Rodė vietas, kur gimsta žvaigždės, ir tas vietas, kur danguje atrodo juoda juoda, o iš tiesų ten žiba visas žvaigždžių spiečius. Sužinojau, kad Paukščių takas vadinasi paukščių taku todėl, kad rudenį ir pavasarį jis eina iš šiaurės į pietus, tai yra, ta kryptimi, kuria išskrenda ir parskrenda paukščiai.

O štai žvaigždynas Sietynas, katras diletantų maišomas su mažaisiais Grįžulo ratais, pasirodo, yra Subaru ženklas, kas man visiška naujiena buvo. Paprastas mirtingasis plika akimi žiūri šešias žvaigždes 1953 m. penkios japonų kompanijos susijungė į korporaciją, ir nusprendė prekės ženklui naudoti Sietyno žvaigždyną: penkios mažos, ir viena ryški žvaigždė. O pats žodis “Subaru” reiškia “Vieningas, sujungtas”.Visą šią informaciją aš pragooglinau, ir čia jau surašiau teisingą variantą. (Gidas kiek nugrybavo, sakydamas, kad Subaru sudaro septynios kompanijos, be to, jis sakė, kad Subaru reiškia saulę. Moku vienintelį žodį japoniškai, ir tai yra būtent saulė – sajuri, o ne subaru).

Taigi visom prasmėm kelionė išėjo į naudą. Prasiblaškymas suderintas su pasaulio pažinimu. Dar reikėtų aplankyti ir Etnokosmologijos muziejų, katro šeimininko Gunaro Kakaro žmona sode augina naktį šviečiančius augalus. Man čia iš viso atrodo fantastika: paėmė žmogus plikas patalpas, padarė toookį muziejų, ir žmoną susirado kosmosą betapančią ir “mėnulio sėklas” auginančią. Pasipiršo per antrą pasimatymą, nes žinojo, kad taip reikia. Oj nemėgsta Kakaro rimti mokslininkai, observatorijos vyriškiai labai nepatenkinti būna, kai mitų pilną Etnokosmologijos muziejų kas nors drįsta sumaišyti su observatorija, bet nuvykti į muziejų verta, ten diletanto akiai labai daug gražių dalykų yra.

Rekomendacijos:

Vietas rezervuoti iš anksto telefonu;
Jei observatorijoje reikia būti vidurnaktį, iš Vilniaus išvažiuoti anksčiau, nei 11.10;
Pasirūpinti savo ir žioplų artimųjų sveikata: pasiimti termosą arbatos ir kokio nors tauraus gėrimo;
Skirti deramą dėmesį aprangai: apsirengti viską, kas šilčiausia, ypatingą dėmesį skiriant kojoms. Labai tinka poledinės žūklės gerbėjo rūbai. Ir mieli batų gamintojai, pradėkit pagaliau gaminti žieminius batus su storesniu nei 5mm padu. Nesuprantantiems reikalo rimtumo reikėtų įsivaizduoti valandą stovėjimo lauke prie minus 24, kaip kad buvo šiąnakt.
Kai eisit susimokėti (100 lt grupei. Kiek žmonių atvažiuoja, iš tiek dalini šimtą, plius dar po 10 lt. žmogui. Mums išėjo po 17 lt.), žvilgtelėkite virš stalo. Ten – ranka darytas kalendorius su visokiom kosmologinėm nuotraukom. Viena ponia, tokia vargonininkė, kazimierietė, yra taip susižavėjus “galaktikų sombrero” (nuskaičiau iš kalendoriaus), kad pati kruopščiai dirbo, kol sukūrė kalėndorių, nuotraukas ir tekstus jame. Mes, cinikai ,nusprendėm, kad ji nori surasti tiesesnį kelią į dangų, jei kartais dievo nėra.

Taigi pirmoji žiema, dėl kurios šalčių per daug neburbu, o beveik džiaugiuosi, eina visai smagiai. Ir tame, kad naktį sustojus visiškai tamsiuose Molėtuose, jauti, kaip ledėja liūlys, irgi yra smagumo. Man tik rogučių trūksta.