Darbe norėjosi ašarėlę nulieti. Žiūrėjau tokią medžiagą (taip keisti žmonės vadina video arba audio reikalus), iš senelių namų. Imamas interviu su viena močiute, kuriai metų, na, maniau, kad gal kokių 70. Energinga, protinga, iš pažiūros atrodo sveika, pati vaikšto, valgo, bajerius skaldo – na, superinė močiutė.

Pasirodo, ji jau 14 metų senelių [...]]]>

Darbe norėjosi ašarėlę nulieti. Žiūrėjau tokią medžiagą (taip keisti žmonės vadina video arba audio reikalus), iš senelių namų. Imamas interviu su viena močiute, kuriai metų, na, maniau, kad gal kokių 70. Energinga, protinga, iš pažiūros atrodo sveika, pati vaikšto, valgo, bajerius skaldo – na, superinė močiutė.

Pasirodo, ji jau 14 metų senelių namuose, ir jai 83 metai. Ji ten nenori būti, bet nenori pridaryt sunkumų vaikams, kurie ją ten atvežė. Sako: “mano didžiausias noras – nekentėti visų tų skausmų, kuriuos kenčia daugelis ir ramiai numirti. Ir dar – noriu bendrauti. Čia tik atrodo, kad gerai, visi bendraamžiai, bendraminčiai. Iš tiesų – baisi vienatvė”. Kai tik atsikraustė į senelių namus, ji visus naujus gyventojus priimdavo, sakė, kaip zakristijonas buvo dabartinių  – nebepažįsta, tiek privažiavę… Dabar dienos visos vienodos, dienotvarkė vienoda, na, gali nueiti į mišias pagiedot, bet kiek prigiedosi? Močiutė balsinga, tai šiaip dainuoja, man kažkaip atrodo, kad mišiose per daug nedainuoja..

Moteris dirbo teatro srityje, dabar menuose sukasi jos anūkai. Geri jie jai yra, sako močiutė, pakviečia į spektaklius.

Gyveni, gyveni, ir po to tavo vaikai ir anūkai pareigą atlikdami parsiveža iš senelių namų pas save, nusiveža į kažkokį koncertą. Kada galėtum gyventi su savo šeima, tarp tokių mums įprastų dalykų, kaip šuns lojimas, vaikų klegesys, kasdieniai barniai, eiti pasivaikščioti tais takais, kuriais eidavai į darbą kas rytą ir panašiai. Dar mažumėlę  labiau pateisinu tada, kai seneliams reikia ypatingos globos, priežiūros. Bet čia ne tas atvejis. Vat ir tokios būna gyvenimo pabaigos.

Liūdna. Ir nežinau, ar iš tiesų liūdnų dalykų  padaugėjo aplink, ar kažkodėl tik tokius matau.

Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau “Krikštatėvį”. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: [...]]]> Pastaruoju metu atrodo, kad labai padažnėjo aplinkinių kalbos apie mirtį. Manau, kad man taip tik atrodo, nes aktualiais klausimais ausys esti imlesnės.

Sėdžiu kaime ant akmenų, atsirėmus į trobos duris, traukiu dūmą, geriu vyną ir skaitau “Krikštatėvį”. Deginu pavasarinėje saulėje veidą, šita procedūra iš tiesų vadinas. Prieina kaimynė, nešina kibiriuku kačių maisto: kol kaime nieko nėra, ji šeria katinukus. Tik užmačius žmones, pradėjo tarškėti, tik kad ana labai taukšti mėgsta, ir visko čia nenupasakosiu. Bet klausau, klausau, ir vis liūdniau darosi.

Moteriai 82 metai. Užaugino du sūnus, palaidojo vyrą prieš 14 metų, kaimynus vieną po kito. Pardavė arklį, karves, beliko tik dvi vištytės ir sūnaus dovanotas šuniukas. Kai pardavė arklį, naujieji šeimininkai pasakojo, kaip arklys ištrūkęs pasileido bėgti namų link, bet vidury laukų sustojo, galvą nuleido, pabuvo taip minutėlę… ir nuleidęs galvą sugrįžo pas naujuosius  šeimininkus. Liūdna.

Toji Birutė ir sako: “aš jūsų kates dabosiu, o jūs kai cik atvažiuosit, dabokit senu bobu. Boba jau baigia nusibaigc, gyvenimas į pabaigu eina. Ir kaip jau atminties neturiu, vaikel vaikel”. Na ir panašiai, bet aišku, viskas dzūkiška gražia tarme.

Pasivedus į trobą vis rodo savo sūnaus, profesoriaus, nuotrauką laikraštyje, ir vis prašo: “vaikeliai, kai tik atvažiuosit, būtinai užeikit, nepamirškit senos bobos. Čia vienai būnant nudurnėt galima.”

Dar  Birutė papasakojo, kiek dėmesio jaunystėje iš bernų sulaukdavo, kaip su vienu labai gražiu draugavo, kur visos mergos mylėjo, ale atsirado toks Jonulis, katras labai jos mamai patiko, rankas tik bučiavo, ta ir prisakė Birutei už jo tekėti. Ir ištekėjo, ir  po ilgo gyvenimo kartu palaidojo.  Mums bekalbant, nei vieno blogo žodžio apie jį nepasakė. Mama parinko, ir gyveno. Kartais galvoju, kad ta per didelė laisvė žmogui tik bėdų sukelia ir neramumų vidinių. Sukis į visas keturias pasaulio puses, ir jokios gairės, jokio orientyro.

Pas vaikus į miestą moteris nenori važiuoti, nors ją visaip bando prisikviesti. “Kam aš ten reikalinga, tik trukdysiu. Indų plauti vis tiek negalėsiu, viską daro mašina”. Taip ir eina Birutės dienos. Vienišai, tik kartais su moterimis kalba rožančių, o kiekvieną sekmadienį vyksta miestan, į bažnyčią. Su šuneliu televizorių pažiūri, marčioms ir jų draugėms skaras mezga. Papasakoti ji tikrai turi ką, nėra ji tokia “durnu senu bobu”, kaip ji pati sako, ir kalbėt moka gražiai. Iš tiesų ji mūsų visai nepažįsta, tai kas, kad vaikystėje iš jos eidavau pieno parsinešti, ji to neatsimenu.  Esu tik jos kaimyno ir šiaip labai gerbtino žmogaus anūkė, tiek to mano nuopelno, o nepaleidžia, kalba, kalba, vis prašo dar pabūti, per prievartą saldainiais maitina.

Ir kuo toliau, tuo liūdniau… Negi tokia turi būti žmogaus gyvenimo pabaiga? Vienam, maldaujant, kad kas nors ateitų su tavim pakalbėti,  kad kas nors tavo saldainius valgytų, nes nes baigi nublūsti nuo vienatvės?.. čia, žinoma, turėtų iššokti gauja perdėm racionalių žmonių, sakančių, kad žmogus jau nugyveno savo gyvenimą, buvo laimingas, vaikus užaugino ir t.t. Bet tai ir liūdniausia, kad galiausiai žmogaus laukia tokia pabaiga.  (Negaliu sakyt, kad visų žmonių taip gyvenimai baigiasi, bet kur kas daugiau, nei gali pasirodyt.)

Kita gauja gali pradėti aiškint apie pomirtinius gyvenimus, ir kad tai tik žemiškojo gyvenimo pabaiga. Bet.

“Baisu, kaip greitai iš žmogaus nieko nelieka” – sako Birutė. Ir net jei ne mirtinos ligos, ir kiti siaubai, vis tiek man jau atrodo, kad gyvenimas eina labai greitai. Gal todėl mane labai erzina visokie pasisakymai, kad kur tu skubi, ką tu darai, ko tu čia nori, taigi tokia jauna, dar tiek daug visko prieš akis. Gal todėl man atrodo, kad neturiu laiko beprasmėms diskusijoms, žmonėms, su kuriais man neįdomu, ir kad labai dažnai darau visai ne tai, ką darydama iš tiesų džiaugčiausi.

Bet kiekvieną dieną vis daugiau lieka ir už nugaros.

Visai tikėtina, kad dalis jų yra mūsų pažįstamų ir  kolegų artimieji.  Labai dėl to nesisielojame, bet užuojautą reiškiame. Kad būtų svariau, užuojautas talpiname į didžiai gerbtinus dienraščius, kaip antai, Lietuvos rytas.

Taip pat labai tikėtina, kad [...]]]> Lietuvoje miršta devynios galybės žmonių.  Tiksliau žino statistikos departamentas: 2008 m. mirė 43,8 tūkst. žmonių.

Visai tikėtina, kad dalis jų yra mūsų pažįstamų ir  kolegų artimieji.  Labai dėl to nesisielojame, bet užuojautą reiškiame. Kad būtų svariau, užuojautas talpiname į didžiai gerbtinus dienraščius, kaip antai, Lietuvos rytas.

Taip pat labai tikėtina, kad esate iš kokio mažo miesteliūkščio, kuriame yra internetas, bet nėra tokios įstaigos, kaip Lietuvos ryto reklamos skyrius.

Taigi norite pareikšti užuojautą.  Parašyti tekstą ir jį nusiųsti el. paštu, ir 65.34 Lt pervesti į sąskaitą atrodytų labai paprastas būdas, bet kad XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje didžiausias šalies dienraštis tokių vartotojui gyvenimą palengvinančių sąlygų nesuteikia.

Viskas vyksta taip: parašai tekstuką, kad ir ranka. Eini į banką, susimoki tuos pinigėlius, pasiimi kvituką, ir kulniuoji į Lietuvos ryto reklamos skyrių.

Jei esi ne šiaip statistinis vienetas, o įmonė ar organizacija, procedūrą galima pasikengvinti: pasiimti firminį blanką su rekvizitais, ant jo parašai ko geidauji, sukurpi užuojautos tekstą, parašai, kad garantuoji apmokėjimą, ir jį faksuoji į tą patį Lietuvos ryto reklamos skyrių.

Bet jei esi paprastas žmogus, kuris kaip ir turėtų būti, keli varganą šitos šalies gyvenimo lygį dirbdamas tarkime, Viduklėje, ir ryte sužinojai, kad mirė žmogus, kurio artimiesiems nori ir gal net ir turi pareikšti užuojautą, tai ką – turi važiuoti iki artimiausios Lietuvos ryto būstinės?

O jei esi IĮ vienintelis darbuotojas, tarkime, teikiantis psichologinių konsultacijų paslaugas, tai kaip tu išeisi iš darbo, kad subėgiotum/suvažinėtum lietryčio aplankyt? Fakso toks pilietis taip pat neturi.

Nu aš suprantu, kad galbūt taip bando apsisaugot nuo klaidingų, durnai juokaujančių ir kitokio pobūdžio debiliškų skelbimų, bet ar sąskaitos apmokėjimas internetu neatskleidžia užsakovo tapatybės ne ką blogiau, nei popierinio asmens dokumento pateikimas.

Ne kažkas.

]]> http://taprasme.lt/2010/01/11/sunkumai-skelbiant-uzuojautas/feed/ 4 http://taprasme.lt/2009/08/03/kompiuterine-mirtis/ http://taprasme.lt/2009/08/03/kompiuterine-mirtis/#comments Mon, 03 Aug 2009 07:13:02 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=49 Vakar šeimyninių pietų metu išgirdau kaip mirė draugo brolio merginos draugės mama (kažkaip panašiai). Taigi, jos sūnus paliko įjungtą laptopą ant lovos ir išėjo kažkur baliavoti. Kompiuteris pradėjo kaisti, kaito jis vis labiau labiau, pradėjo dūmelis rūkti, užsidegė patalynė. Bedegdamas kompiuteris prigeneravo kažkokių nuodingų medžiagų, kurių prisikvėpavo kompiuterio šeimininko mama.