Ilgai užtrukęs vakaras reiškia, kad diena prasidės vėlai. Taip ir nutikus, labai geras budinimosi metodas yra kiūtoti lovoje su arbatos puodu ir automatiškai šmirinėti po delfius, lrytus ir readerį. Radau interviu su Nijole Oželyte. Man ji visada labai patiko, ir net negaliu pasakyt dėl ko: ji man [...]]]>

Ilgai užtrukęs vakaras reiškia, kad diena prasidės vėlai. Taip ir nutikus, labai geras budinimosi metodas yra kiūtoti lovoje su arbatos puodu ir automatiškai šmirinėti po delfius, lrytus ir readerį. Radau interviu su Nijole Oželyte. Man ji visada labai patiko, ir net negaliu pasakyt dėl ko: ji man ir graži labai, ir tas jos isteriškumas turi savo šarmo, žodžio neieško kišenėje, nors kartais atranda ir labai kategoriškų, vietomis perspaudžia ir pati sau prieštarauja, bet selektyviai į tai žiūriu, taip išlaikydama jos mėgimą.  Štai ištraukėlė iš N. Oželytės interviu:

“Man buvo baisi depresija, vyras niekaip negalėdavo padėti, tai garsiai skaitydavo Omarą Chajamą. Autorius cinikas, pamenu ketureilį, kur pasakyta: „Tu geriau badauk, negu valgyk su bet kuo, ir tu geriau gyvenk vienas, negu su bet kuo“. Tai tapo mano taisykle. Aš nerandu sau lygaus. Aš senovinė moteris – man reikia, kad prieš vyrą suklupčiau ir sakyčiau „O, mano Viešpatie“.”

Nieko cituojamame ketureilyje labai ciniško nematau, tai yra idealiojo pasaulio atplaišėlė. Idealiojo todėl, kad daug dažniau mes renkamės valgymą su bet kuo, kad tik nereikėtų vienam sėdėti prie stalo, ir gūžtis nuo vienintelio – į indą skimbčiojančio  šaukšto -  garso.  O dūšelė kokį nors garsą išskleidžia, sušildo tylą iki drungnumo, kelia savo vėjus, per kuriuos nežinai, karšta čia tau, ar šalta. O gal – niekaip.

Apie viešpačius – neneigsiu, neneigsiu, mėgčiau ir aš, ir nesu unikali. Bet senovinei moteriai sunku šiuolaikiniame išskydusių moteriškų ir vyriškų  kontūrų pasaulyje, tad tenka persikvalifikuoti į modernesnę būtybę.

(c) rapiddating.com

Šis manifestas yra skirtas visiems nesubrendusiems ožiams (ir perbrendusiems kerpės ir dumblio simbiotams), nesugebantiems suprasti, ko iš tikrųjų nori moterys. Mano tikslas yra kartą ir visiems laikams išaiškinti kaip reikia pakabinti mergą ir išspręsti įsišaknijusias vyrų – moterų tarpusavio santykių problemas.

Manome, kad trečia tema aktuali ne tik mums. Tad paplėtosime.

Visų pirma, mūsų kuklia nuomone, lachūdra esti gan patrauklus personažas patiems [...]]]>

Lachūdros reakcija į skalbimą

Ką tik įvyko planinis Rupkių klubo susirinkimas. Svarstytos temos:

• Buitis, jums neįdomu;
• Rupkių žmonėjimosi ypatumai ir galimybės XXI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorijoje;
• Kodėl vyriškoji komentatorių dalis primygtinai tapatinasi su lachūdra?

Manome, kad trečia tema aktuali ne tik mums. Tad paplėtosime.

Visų pirma, mūsų kuklia nuomone, lachūdra esti gan patrauklus personažas patiems lachūdroms. Taip sprendžiam iš jaučiamo susitapatinimo su subjektyviai apibūdintu  personažu. Manome, kad apie tokio personažo egzistavimą tiesiog nežinojote, ir čia, apie jį persiskaitę, radote patrauklių beigi sau artimų savybių, kurių tyrumą beigi patrauklumą stojote ginti mūru irgi  piestu.

Keliamas atviras klausimas: ką žavaus įžvelgėte rupkiškojoje lachūdros sampratoje?

Kaip jau minėta, lachūdra yra kitoks, išsiskiriantis iš pilkos masės, kol šildosi pseudointelektualo kailiuku, mąslus ir paslaptingas, sugeba bent jau naivias ir jaunas mergaites apžavėti (nes yra labai daug tokių, kurie nesugeba nieko), pastarosios dėl jų akivaizdžiai kankinasi, kitaip nepliektų piktais liežuviais, nes kas gi daugiau belieka, kitaip sakant – romantiška figūra, dramatiškai ir tragiškai neįgali mylėti, bet žadinanti nelaimingą meilę savo atžvilgiu.

O po tuo nesugebėjimu mylėti turbūt slepiasi kokia nors trauma, verta ypatingo apmąstymo ir supratingumo, gal būt netgi kas nors didingesnio nei nesusiklostę santykiai su tėvais, o egzistencinis nusivylimas supančiu pasauliu  ir jo žmogiškojo niekingumo pajauta. Kadangi subtiliai su jumis nieko neišeina, reikia tiesioginio paaiškinimo: mes taip  negalvojame, taip lachūdros galvoja patys apie save.

Dėl to susitapatinote, nes atradote tame tam tikro jus jaudinančio žavesio. Tada lieka neatsakytas klausimas: kodėl dėl viso šito žavumo reikia taip įsižeisti?

Susirinkimo eigoje buvo iškeltos kelios hipotezės:

1. Jums lachūdra patinka, bet nepatinka (ne)jaunos, (ne)naivios, (ne)patyrusios rupkės požiūris, kad lachūdra yra blogai.

2. Jums nepatinka ironiškas tonas, nes nejausti ironijos, (ypatingai autoironijos)  ir neturėti humoro jausmo yra, kaip minėta, lachūdroms būdingo pseudointelektualumo (atsiminkite nuskustą kailiuką) integrali savybė.

3. Prisiskaitėte populiariosios psichologijos, nusprendėte, kad puolame vyrišką giminę, kaip tokią, su visomis jai būdingomis rūšinėmis savybėmis, prisiminėte, kad tai nykstančiai giminei ir atstovaujate, ir išreiškėte šv. (šviežią ir šventą) pasipiktinimą.

4. Jums pasigirdo kažkur kažkada jau girdėti priekaištai.

Kas toliau (klaustukas su papildomais dviem taškais) “?..”

Siūlymai:

• Atsiribokit nuo jums jau žinomos lachūdros termino sampratos: kalba yra gyva, ji evoliucionuoja: mes ant pirminės prasmės pamato dar užstatėme naujų prasmių ir išėjo tai, kas gavosi išėjo.
• Netaikykite lachūdros apibrėžimo sau be pagrindo. Lachūdriškumą, kaip ir visa kita, reikia užsitarnauti: nėra ko čia turkštis svetimos šlovės spinduliuose.
• Besiįdomaujientiems, kas paskatino šį įrašą, žr. čia.

Visų pirma, žodis lachūdra atstovauja niekatrąją giminę, taigi tai gali būti tiek vyras, tiek moteris. Asmeniškai aš dažniau šiuo terminu apibūdinu vyrą, tiesiog interesai tokie.

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau [...]]]>

Lachūdros vidinis AŠ. Nuskustas pseudointelektualus kailis

Vis manęs kas nors paklausia. O ir pačiai vieną kartą būtų pravartu apsibrėžti sąvokas.

Visų pirma, žodis lachūdra atstovauja niekatrąją giminę, taigi tai gali būti tiek vyras, tiek moteris. Asmeniškai aš dažniau šiuo terminu apibūdinu vyrą, tiesiog interesai tokie.

Viskas prasidėjo nuo vieno konkretaus lachūdros, tačiau nuo precedento susikūrė bendrinis žodis. Nederėtų lachūdrai susireikšminti, tai įrodo tik žodžio pritaikomumą.

Lachūdra Pirmasis turi ir tikrą vardą, bet kadangi kartais tiesiog nesinori per dažnai minėti vardų, be to, kai esu kupina neigiamų emocijų, manyje sužydi fantazijos žiedai ir  įvairaus plauko objektai yra krikštijami. Lachūdra, drozofilas, nariuotakojis, tas, apie kurį nekalbame ir t.t.

Dabar mano ir kitų Rupkių klubo narių žodyne lachūdra yra bendrinis daiktavardis, žymintis vyriškos giminės asmenį, katras yra emociškai neįgalus, kitaip pasakius – impotentas.

Skiriamieji požymiai: lachūdros paprastai padaro labai stiprų pirminį įspūdį, mat anie vaikšto pasidabinę pseudointelektualiu kailiu. Asmeninė draugystė su Nyče beigi tarptautinių žodžių žodyno studijavimas vakarais, žinotės, palieka savų pėdsakų. Labai lengva įtikėti lachūdros dvasiškumu ir kitoniškumu. Pastarasis yra  pirmas pavojaus ženklas.

Turint omenyje, kad jaunos ir naivios mergaitės ne visada greitai sumoja, katras intelektualumas yra tikras, katras – tik, deja, pseudo, lachūdra tuo labai apsidžiugina.  Jo vidinis aš net sučepsi matydamas begalinį susižavėjimą. Visiems patinka kai mumis žavisi, bet lachūroms tai yra būtina gyvybės palaikymo sąlyga.  Ne tu, o tavo susižavėjimas juo, tad jis visais įmanomais būdais stengsis jį palaikyti. Dažniausiai pasitaikanti technika -  kontrastingų dėmesio ir ignoravimo metodikų kaitaliojimas.

Stebėkite objekto elgesį tais momentais, kai kur kur nors įžengia. Paprastai lachūdros įžengia į teritoriją (ar tai būtų tavo asmeninė erdvė, ar kabakas) į priekį padavę savo išdidų fasadą. Nepamirškite pažiūrėti jam iš paskos, tai yra, šiek tiek kritiškumo nepakenks.  Nusiėmus rožinius akinius ir pažiūrėjus atidžiau, neretai pasimato iš paskos besivelkantys kaltūnai ir gaurai. Tai gali būti įvardinta kaip problemos, nuovargis ar jau minėtas kitoniškumas, bet siūlau neprarasti kritiškumo ir sveiko proto, kiek ten jo bebūtų.

Greitai susiėmus ir nuskutus pseudointelektualų kailį pasimato tikrasis lachūros AŠ.  Deja, tikrasis vaizdas tėra graudžiai juokingas neva mąslus atsilaupėlis su išdidžiu fasadu. Jei kailio nenuskusit, jis pats pradės plikti, nes žmogaus, net ir lachūdros, galimybės yra ribotos, ir žavėjimosi palaikymo resursai pasibaigia. Bet geriau to nelaukt, daug svarbių išteklių sutaupysit.

Štai toks tatai yra sudėtingas lachūdros termino paaiškinimas. Šis terminas vis labiau plinta ir paprastose buitinėse situacijose, pvz.: ir vėl jis/ji su savo nauja/u lachūdra sėdi?

Kitas terminas yra jobtvajukas, apie kurį kada nors ateityje. Esminis skirtumas yra tas, kad lachūdra pretenduoja į kitoniškumą, mąslumą ir intelektualumą , o jobtvajukas yra kaip tas švelnus margasparnis pievos drugelis, plasnojantis nuo gėlės iki gėlės, nuoširdžiai besidžiaugiantis vasara ir savo niekingai trumpa šlove. Liaudyje girdėjau sinonimą: šūdukų rutuliukų voliotojai.

Dėkoju Rupkei už abi lachūdros vidinio aš vizualizacijas. Pirma – vogta iš interneto, antra – Rupkės draugo brolio pažįstamo arklio brolio vaiko autorinis darbas.

Iš tiesų tai nei viena, nei kita nėra juokingos objektyviai, nes gaila padarų, bet lachūdrų kontekste geresnio pavyzdžio neatrasi.

Tiksliau, ten dabar esantį vienintelį įrašą. Apibendrinus, žmogus prieš penkerius metus kėlė sau egzistencinius klausimus apie vienatvę, vienišumą, savęs keitimą [...]]]>

Mielas padariukas

Kad jau Buriatas pasisklaidė komentaruose, sakydamas, kad visokios besimyluojančios porelės jam atrodo fu…ing fake, įtariu, kad jį lengvas drebulys pradeda krėsti, tad prisiminiau vieną tokį mane nukračiusį virtualios erdvės kampelį.

Tiksliau, ten dabar esantį vienintelį įrašą. Apibendrinus, žmogus prieš penkerius metus kėlė sau egzistencinius klausimus apie vienatvę, vienišumą, savęs keitimą ir kito galimybes pakeisti tave. Po penkerių metų Tapkius parašė paskutinį savo įrašą: (…) “Aš laimingas. Aš sutikau Ją. Padariuką, kuris mane pakeitė. Padariuką, kurį galbūt pakeičiau aš.”

Nenoriu nieko įžeisti, bet jei mane kas pavadintų “padariuku”, o dar geriau – mielu padariuku, manau, kad daugiau nieko nebenorėčiau girdėti, ir tai būtų įrašyta kaip į firminius jobtvajukų pasakymus (lachūdros mažumėlę mąslesni būna) beigi įtraukta į artimiausio rupkių susitikimo žiauriųjų temų sąrašą. Man jau dabar bloga, vien sau mintyse tariant šią frazę. Nupurtė.

Apgailestauju, kad tai mano pirmoji ir paskutinė pažintis su šiuo blogu. Pati pažintį su šiais reikalais pradėjau prieš kelis mėnesius, iš to dvasinio nepakankamumo svečioje šalyje, tad ne ką težinau.

Bet dar: aš niekaip nerandu loginio ryšio tarp kažkokio blogo ir asmeninio gyvenimo. Ar tai reiškia, kad blogas buvo kurtas su tikslu susirasti antrą pusę? Jei taip, kaip tai pavyko? Du blogai palaikė draugiškus santykius, dėdavo nuorodas vienas į kitą, dalindamiesi lankytojų srautu, ir tokią gražią abipusiai naudingą draugystę nutarė papildyti labiau praktiškais elementais? O gal buvo susipažinta per komentarus? Vienas kitu pasižavėdavo, o, kai žinia, tai yra pats geriausias balzamas širdžiai? O gal padariukas dirbo kontoroje, teikiančioje hostingo paslaugas, bet ne itin kokybiškas, blogo rašytojui nuolat reikėdavo skambinti ir piktintis?

Paprasčiau būtų, jei šiaip susipažino, kaip visi normalūs žmonės. Kaip, negaliu net įtarti, nes aš nenormali. Ir tada kilo egzistencinis klausimas: ar skirti laiką emocinės beigi intelektualinės kilmės ekshibicionizmui internete, ar ką nors mieeeeeeelo padaryt padariuko labui? Arba gal padariukas pyktelėjo, kad MB (nežinantiems: tai yra mielas “mano brangiausio” trumpinys) vis prie kompo sėdi, ir uždraudė prie jo artintis.

Mieli vyrai, aš esu labai mieeeeelas padariukas, ir manęs namuose nelaukia nei vyras, nei vaikai. Jei norit, kad nustočiau rašinėti nesąmones, siųskit CV. Jūsų kandidatūrą apsvarstys Rupkių klubas. Brrrrrr, kaip miela.

Už gryną pinigą nevertėtų priimti.

Šiandien buvau Kaune. Nežinau kodėl tai daug kam pasirodė juokinga. Facebook‘e žmonės „laikino“ šią dienos naujieną ir asmeniškai klausė, ką aš ten veiksiu.

Žinot, ruošiuosi dažnai lankytis Kaune, tad apsižvalgiau, ar pritapsiu. Kodėl žadu lankytis dažnai? Nes man patinka ten. Priežasčių daug. Cituoju [...]]]>

Laisvės alėja. Netoliese dirba moteris, kuriai vyras nieko neperka. Matyt, ne viena tokia.

Šiandien buvau Kaune. Nežinau kodėl tai daug kam pasirodė juokinga. Facebook‘e žmonės „laikino“ šią dienos naujieną ir asmeniškai klausė, ką aš ten veiksiu.

Žinot, ruošiuosi dažnai lankytis Kaune, tad apsižvalgiau, ar pritapsiu. Kodėl žadu lankytis dažnai? Nes man patinka ten. Priežasčių daug. Cituoju „Kaune net žalią spalvą supranta kitaip (apie šviesoforus)”. Turėčiau pritapti, nes vertinant vietą vienas iš svarbesnių kriterijų man yra žmonės. Nemėgstu aš jų, bet jei jie įdomūs ir malonūs, galiu prisitaikyti. O šiandien mačiau ir girdėjau labai įdomių.

Lankiausi „ponių laimėje“, esančioje Laisvės al. Kaip vadinami skudurynai. Pabandysiu perteikti trumpą mano nugirstą dviejų pardavėjų dialogą. Moterys kaip moterys, būčiau sakius,  dabar žinau – ne šiaip  moterys, o rimtos.

Brunetė:  – Tai ką, jis tau iš tiesų nieko neperka?

Šatenė:  – Neperka…

Brunetė: – Tai tu taip jam ir sakyk – aš nebūsiu su tavim, nes tu man nieko neperki.

Šatenė:  – Žinai, jei dėl lovos, tai viskas būų labai gerai.

Brunetė:  – O kokia pagrindinė priežastis, kas negerai?

Šatenė:  - Taigi jis nieko neperka man, sakau.

Brunetė:  - Tada taip ir sakyk jam: aš tau per gera, tu man nieko neperki.

Pradėjau prunkšti kaip jauna kumelė pavasario žolę pamačius.

Susimąsčiau: man irgi niekas nieko neperka. Kodėl?