Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.

Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas [...]]]>

Vakar man vienas žmogus pasakojo savo svajonę. Liepė atsiminti, nes taip tikrai bus. Svajonėje figūruoja balta spalva, dideli gyvenamųjų ir važiuojamųjų priemonių matmenys bei finansinis stabilumas. Gyvenamoji vieta – netoli Verkių parko, bet galima derėtis.

Jei jau man būtinai reikėtų išpažinti savo svajonę, ji būtų kiek kitokia: daugiau būtų minima tai, kas nieko nekainuoja (bet už tai nieko ir nenusipirksi ), čiutčiuką daugiau spalvų ir vieta tai jau tikrai ne prie Verkių parko. Supraskit teisingai – man patinka Verkių parkas, bet tai nėra mano svajonė, o tiesiog priimtina galimybė.

Visada deklaravau, kad labai norėčiau gyventi Ispanijoje, Italijoje ar dar kur nors, kur šilta, žodžiu, Europos pietuose.  Pergalvojau savo teiginius: nifiga nenorėčiau, nes su metais įsitikinau, kad negaliu pakęsti karščio. Sunku, bloga, o ir kapiliarai sproginėja, palikdami labai brangiai išnaikinamus pėdsakus. Kitas dalykas, kad būdama tūla lietuve sunkiai primu absoliutų atsipūtimą ir panašius pietiečių bruožus. Taigi pietuose gyventi nenorėčiau. Būtų smagu kur nors ne per toliausiai nuo jūros, taigi ne žemyno viduryje.  Rytai – turiu daug bėdų su slavų kalbomis, bet variantas spjauti ant visko ir važiuoti į kokią Bulgariją natūrinio ūkio veisti yra svarstytinas.  Pasilieku jį ateičiai, kai užsiiminėsiu širdžiai malonia veikla.

Be to, po manyje įvykusio perversmo supratau, kad man patinka žiema. Tik jai reikia pasiruošti: turėti gerą mašiną, daug gražių šiltų drabužių ir batų (o tai reiškia, brangių) ir nepamiršti savo fizinį pavidalą teplioti puoselėjančiais serumais

Taigi viską taip permąsčius, nusprendžiau, kad reikės man kraustytis į Švediją. Švelnus klimatas, gimtojo ąžuolo ošimą primenantys miškai, o taip pat ir ežerai bei jaukūs miestai. Nereikia man to nesusvietno šurmulio, peraugau/nepriaugau iki to, o vat koks namukas Stokholme ir vasarnamis Stokholmo archipelage man atrodo priimtinas variantas. Kukliai. Visą laiką gyventi vien saloje, kaip kokioje Maltoje, negalėčiau, nes pasiutus bebėgdama įkrisčiau į jūrą. Erdvės mažoka.

Taigi aplink Stokholmą driekiasi  kone trisdešimties tūkstančių salų archipelagas –  galima ką nors išsirinkti.  Kitur skaičiau, kad salių šimtais tūkstančiais primėtyta į Baltiją. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes vienose gyvena žmonės, kitose tik laukiniai paukščiai, o trečiose nebent koks moliuskas glaudžiasi. Seniau didesnėse salose gyveno tik mažos žvejų bendruomenės, bet ne itin sotus gyvenimas privertė medinukus namukus parduoti vasarotojams. Tačiau dabar vis daugiau žmonių grįžta gyventi į salas, nes turint telefoną, internetą ir savo laivą nėra jokio skirtumo, gyventi Stokholme, ar saloje. Įmonės, čia diegiančios internetą, juokauja, kad greitai kiekviena žuvis turės interneto prieigą.

Back to the topic. Kaip jau minėjau, man reikia atostogų namelio, panašaus, bet geresnio, nei knygoje „Mes Varnų saloje“.  Namas, gerai, butas Stokholme reikalingas tam, kad jei mane suims  ne tik siutas, bet ir begalinis noras nueiti į alubarį, ką darysiu toje salelėje?.. O alkoholinių gėrimų parduotuvė yra tik viena (ok, buvo prieš trejus metus) visame salyne  – Vaksholmo miestelyje. Salelėje. Kaimelyje.

Tarp salų kursuoja laivas – vandens autobusas. Įlipdamas į jį pasakai, į kurią salą plauki, ir nesvarbu, kokio mažumo salelė būtų, ir kiek ten žmonių begyventų, kapitonas ras kur prisišvartuoti. Didesnelėse salose yra ir parduotuvės (su krevetėm ir kitom gėrybėm…), bankas, kuriame niekas neprašo ID, nes visi visus pažįsta. Kadanti nesvajoju apie skandalistės gyvenimą, visai gal ir nieko.

Prieš keletą metų kūriau laidą apie šeimą, gyvenančią vienoje iš archipelago salų. Pavardė jų  – Karlsonai, labai malonūs žmonės, turiu pastebėti.  Nudaigojau jų vizitinę kortelę, iki šiol graužiuosi. Karlsonų daug, neišgooglinsiu. Tai va, jie sakė, kad iš sostinės centro persikėlė į salytę, ir dabar gyvena daug paprasčiau. Patikėjau.

Lyriška pabaiga: Kartais archipelago gyventojai salas vadina miegančiais miestais. Stokholme dirbantys žmonės čia grįžta tik miegoti, o ryte vėl sėda į laivą ir plaukia į darbą. Tik vasarą čia viskas atgyja, vietiniai gyventojai visų vaikščiojančių gatvėse nebeatpažįsta, bet nuo rudens iki vasaros vėl sugrįžta įprastas gyvenimas – žvejai gaudo silkes, kurias čia pat ir parduoda, pakrančių namukuose ramiai geriama kava, o laivai tarp salelių ir sostinės plaukioja kaip plaukioję.

]]> http://taprasme.lt/2010/05/05/norai-nuo-ispanijos-i-svedija/feed/ 2 http://taprasme.lt/2009/08/03/valandorastis-is-svedijos/ http://taprasme.lt/2009/08/03/valandorastis-is-svedijos/#comments Mon, 03 Aug 2009 08:01:56 +0000 Gabija http://taprasme.lt/?p=56 Atskridus į Stokholmą, miestas ant vandens mus pasitiko lietumi ir vėju. Kaip jau ir priklauso, per pirmas 20 minučių svetimoje šalyje mes pasiklydome, bet mes, kaip „askingo“ (nuo angl. Žodžio ASK – klausti) specialistai, problemos nematėme – užvažiuosime į degalinę ir paklausime, kur pagaliau tas mūsų viešbutis. Aha, naivuoliai – jokios degalinės sekmadienio vakare nedirba. [...]]]> Atskridus į Stokholmą, miestas ant vandens mus pasitiko lietumi ir vėju. Kaip jau ir priklauso, per pirmas 20 minučių svetimoje šalyje mes pasiklydome, bet mes, kaip „askingo“ (nuo angl. Žodžio ASK – klausti) specialistai, problemos nematėme – užvažiuosime į degalinę ir paklausime, kur pagaliau tas mūsų viešbutis. Aha, naivuoliai – jokios degalinės sekmadienio vakare nedirba. Lietuviai turbūt išprotėtų – juk vakare degalinėse tiesiog verda gyvenimas – kam reikia degalų, kam gėrimų pritrūksta, o kas nesveiko maisto pasiilgsta…

Taigi teko pasikliauti savo jėgomis. Neilgai trukus pamačiau virš namų stogų žybsintį viešbučio pavadinimą. Vadinasi, tikslas jau netoli. Bet įdomiausia, kad nėra kaip privažiuoti prie to viešbučio – kiek ratų aplink važiavome, tiek kartų matėme pastatus, prekybos centrus ir stovėjimo aikšteles, bet įėjimo – nėra. Aš, kaip tipiška moteris, nusprendžiau paspoksoti į parduotuvių vitrinas, ir… staiga pamačiau, kad ten ir yra įėjimas. Iki viešbučio dar 150 metrų per parduotuvių galeriją – jausmas, lyg gyvenčiau virš Akropolio. Taigi nuostabos kupinu balseliu ištariau: aš gyvensiu parduotuvėje! Kaip aš čia viską pirksiu! Likimo ironija – parduotuvėse, kurios užsidaro 7 valandą, nei karto neapsilankiau…

Apie ką čia mes? Ai, apie darbą.

Bene didžiausią įspūdį man padarė Švedijos feminisčių viena iš ideologinių vadžių. Visų pirma, ji man pareiškė, kad ji myli moteris, įsistebeilijo į mane ir visiškai ignoravo operatorių. Besikalbant, aš kukliai pareiškiau savo nuomonę, kad vaikams vis tiek reikia tėvo, kad ir kaip ten bebūtų. O ji man žiūrėdama į akis: o kam? Pasakyk, kam vaikams reikia tėvo?! Debatams neturėjau laiko, bet aš net pasimečiau: ką aš jai galėčiau atsakyti. Matyt, kai pati turėsiu vaikų, galėsiu išsamiau pagrįsti savo nuomonę.

O su svetimais vaikais man teko pabendrauti. Man nuo pat vaikystės Švedija yra Astridos Lindgren šalis. Kai buvau maža, man atrodė, kad ten gyvena Pepė, ant stogų sėdi Karslonai, o visi šunys – senbernarai, kaip Tjorvenės iš Varnų salos šuo Bocmanas. Todėl kelionėje į A. Lindgren pasaulį Smolande vėl pasijutau maža mergaitė, ir turbūt man linksma buvo ne mažiau, nei Aleksui, kuriam mama padovanojo dieną pasakų pasaulio proga – tą dieną jam suėjo ketveri. Aplink tvyrantis mėtinių lazdelių kvapas, bėgiojantis Emilis iš Lionebergos ir vaikai, besikarstantys po Ronjos pilį – toks tas pasakų pasaulis, kurį apžiūrėti neužtenka vienos dienos.

Ar atsimenate A. Lindgren pasakojimą apie Varnų salą? Dėdė Melkeris su trim vaikais vasaromis sėsdavo į laivą ir plaukdavo į mažą Švedijos salą, kurioje gyvena vos keli žmonės, bet salos jaukumas ir romantika būdavo būtent tai, ko reikia didmiestyje gyvenantiems žmonėms. Pakeliavusi po Archipelagą – aplink Švedijos sostinę esantį 30 00O salyną, ir pabendravusi su švedais, kurie į darbą važiuoja ne automobiliu ar autobusu, o rytą vakarą plaukioja laivu, supratau, ką amžinai išsiblaškęs Melkeris rado Varnų saloje.
Labai banalu, bet man vis tiek Švedija liko vaikystės pasakų šalimi. Šalimi, kuri nenori euro, kurioje klesti feminizmas ir kur vis dar kramtomas tabakas.

2007 gegužės 22